„Pelusidaras“ (Edgaras Borauzas, 1994 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.
Tai garsiojo Tarzano autoriaus knyga apie nepaprastus nuotykius žemės gelmėse. Čia klesti pasaulis pilnas pabaisų ir laukinių gyventojų su kuriais sėkmingai kovoja pagrindinis knygos herojus.
Tai garsiojo Tarzano autoriaus knyga apie nepaprastus nuotykius žemės gelmėse. Čia klesti pasaulis pilnas pabaisų ir laukinių gyventojų su kuriais sėkmingai kovoja pagrindinis knygos herojus.
Knyga aišku vaikams, bet norėjau perskaityti, nes netrukus žadu pakartotinai skaityti Žiulio Verno kūrinį „Kelionė į Žemės centrą“. Taigi bus ką palyginti. Knygoje pasakojama, kaip Dovydas Inesas ir išradėjas Peris nusprendė išbandyti naują mašiną-grąžtą skirtą angliai kasti. Deja herojų laimei ar nelaimei, užsikirtus svirčiai jie nugrimzta giliai po žeme. Čia jie atranda visai kitą pasaulį, pasaulį, kuris žemės paviršiuje, galbūt, egzistavo prieš daugelį metų. Knyga primena man kitą to paties rašytojo kūrinį „Užmirštoji sala“. Čia taip pat esti priešistoriniai gyvūnai, pasaulyje egzistuoja tam tikra hierarchija, rasių pasiskirstymas. Jei gerai supratau, pasaulio viršūnėje yra padarai, primenantys šliužus. Tai maharos. Jos bendrauja mintimis, o su žemesniais padarais – gestais. Joms tarnauja padarai, primenantys paukščius – tipdarai, taip pat žmonės-gorilos, kurios vadinamos sagotais. Vėliau seka žmonės, kurie yra šių padarų vergai, arba auginami maistui. Žemiausią pakopą sudaro beždžiones primenančios būtybės. Bet pagrindinė šalies ypatybė, kad šiame pasaulyje neegzistuoja laiko sąvoka, nes čia nėra dienos ir nakties kaitos. Na, kai tai ką parašiau perskaitau garsiai, tai atrodo kaip tikras marazmas, bet nereikia pamiršti, kad knyga yra fantastinė ir priskiriama nesuaugusiųjų literatūrai. Išties labai lengvai skaitoma, skyreliai trumpi. Tikra vaikų svajonė. Nors dar neapsisprendžiau, ar tiek fantastikos nebūtų mane atbaidę vaikystėje. Aš asmeniškai skaitydamas nenuobodžiavau, nors dažnai pagalvodavau, kad vienoje ar kitoje situacijoje nėra visai jokios logikos. Seriją sudaro berods septyni romanai, bet į lietuvių kalbą išversti tik pirmi du, kurie ir sudaro šią knygą. Na o kalbant apie Barouzą, tai aš jau baigiau skaityti visas į lietuvių kalbą išverstas jo knygas, tad kaip ir atsisveikinu. Tikėkimės netolimoje ateityje išleis dar ką gero iš šio rašytojo kūrybos, nors tada greičiausiai jau būsiu tikrai per senas panašiai literatūrai.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą