Amerikiečio rašytojo, žinomo detektyvo meistro knygoje parodomas tarptautinio narkobiznio voratinklis, apgaubęs visą pasaulį, aprašomi kruvini lupikautojų darbai. Intriguojantis, nuotykių kupinas siužetas patraukia skaitytoją nuo pirmojo puslapio. Nelsono Raiano, privataus detektyvo, papasakota istorija ne tik atskleidžia nusikaltėlių pasaulį, bet jautriai nagrinėja ir bendražmogiškąsias, dorovės, moralės, ištikimybės, pasiaukojimo temas.
Į privatų detektyvą Nelsoną Raianą kreipiasi vyras su prašymu pastebėti jo žmoną kol šis išvykęs. Susitarus dėl atlygio, seklys išvyksta vykdyti gautos užduoties. Nieko nepešęs, nes namas kur turėjo būti žmona pasirodo beesąs tuščias, seklys grįžta atgal į savo kontorą. Grįžęs, kabinete jis randa kėdėje nužudytą kinę. Kas ji tokia? Kaip čia pateko? Kad viską išsiaiškintų Nelsonas išvyksta į Honkongą, kur gyveno auka kinė. Galiausiai viskas pakrypsta gan netikėta linkme, kai įvykiai ima suktis apie narkotikus... Jei kas seka mano puslapį, tai jau turėjo suprasti, kad Dž. Čeizas yra „kieto“ detektyvo atstovas. Jo knygose veikia įvairūs privatūs sekliai, rašytojas neapsistoja ties vienu pagrindiniu personažu, kaip Raimondas Čandleris ar Rosas Makdonaldas. Šį kartą pagrindinis knygos personažas yra Nelsonas Raianas. Ne toks rimtas ir tvirtas vyrukas kaip Čandlerio Filipas Marlou, labiau priminė Roso Makdonaldo Lu Arčerį (apie pastarąjį dabar kaip tik skaitau knygą). Toks pats jautrus, toks pat žmogiškas. Šiaip Čeizas moka rašyti, nors su jo knygomis yra tam tikra loterija. Būna pakliūna tikrai neblogas kūrinys, o kartais būna tiek prastas, kad nevertas nė sudilusio skatiko. „Karstas iš Honkongo“, sakyčiau, randasi ties geresniais. Istorija rutuliojasi gan greitai, tačiau atskleidžiamos detalės yra aiškios, lengvai suprantamos. Siužetas irgi, sakyčiau, neblogas, kol kalba pasisuka ties banalybės viršūne – narkotikais. Asmeniškai man – narkotikai – labai nuvalkiota ir galutinai išsemta tema. Na arba bent jau čia taip atrodė. Šiaip stengiuosi skaityti kuo skirtingesnius „kietojo“ detektyvo rašytojus, nes ieškau verto Raimondo Čandlerio. Pasikartosiu tūkstantinį kartą, Čandleris man geriausias iš jų visų. Jis taip aukštai iškėlė kartelę, kad skaitydamas naują „kieto“ detektyvo knygą, vis lygini ją su jo kūryba, galvoji „vis dar nepakankama“. Čia kaip tie narkotikai, kurių paragavęs, vėliau niekaip negali nustoti apie juos galvojęs. Apibendrindamas galiu pasakyti, kūrinys geras, bet nepakankamai.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą