Mafija, su kuria glaudžiai siejama Sicilijos žemė, vis nerimsta. Komisaras Montalbanas, Vigatos miestelio teisingumo akys ir protas, tiria bylas ir randa nusikaltėlius, sakytume, dėl savo tapatumo su aplinka, vadovaudamasis tobulai sicilietiška logika. Bet šį kartą mafijos nusikaltimas dengia kitą nusikaltimą: oloje surandami prieš penkiasdešimt metų nužudytų dviejų jaunuolių – merginos ir vaikino – kūnai, nuogi, apsikabinę lyg meilės guolyje. Kokią paslaptį saugo terakotinio šuns skulptūrą, rasta prie mylimųjų guolio?..
Garsaus italų rašytojo Andrea Camilleri sicilietiškas detektyvas „Terakotinis šuo“ patraukia pietietiška lėta pasakojimo tėkme, sodria kalba, subtiliu humoru ir, žinoma, sicilietiškos virtuvės skanėstais, kuriems negali atsispirti komisaras Montalbanas, skaitytojams jau pažįstamas iš leidyklos „Baltos lankos“ išleisto romano Vandens forma (2001).
Labai gera knyga. Jau seniai nebuvau skaitęs nieko panašaus. Man labai patiko. Toks paprastas, nežinomas kūrinys, o toks puikus. Nežinau jis arba išties toks geras, arba toks tapo dėl to, kad prieš pradėdamas skaityti kelias dienas gulėjau lovoje su temperatūra. Šiai nuslūgus, lovoje, pasirėmęs pagalve galvą, pasiėmiau skaityti šią knygą. Gyvenimas vėl tapo spalvotas, maži, nereikšmingi dalykai vėl ėmė teikti malonumą, viskas nušvito naujomis spalvomis. Buvo taip malonu nieko neveikti, o tiesiog skaityti šitą knygą. Bet tas, kas mano, kad knyga apie mafiją ar tik terakotinį šunį, labai klysta. Čia yra ir vagystės, ir mafijozo suėmimo, ir žmogžudystės, ir penkiasdešimt metų senumo paslapties, ir susišaudymo, visko. Labai apsidžiaugiau paieškojęs ir radęs, kad išleistos dar kelios šio rašytojo knygos su šiuo nepaprastu komisaru vardu Salvas Mantalbas. Būtinai dar skaitysiu ateity. Jis dabar yra mano naujas herojus.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą