Tomas Riplis – paprastas, bet suktas jaunuolis, dirbantis tai vienoje, tai kitoje kontoroje. Jis glaudžiasi toli gražu ne prabangiausiame Niujorko būste ir gyvena pilką, neįdomų gyvenimą. Tačiau vieną dieną verslininkas Herbertas Grynlifas Tomui patiki svarbią misiją – pargabenti į Niujorką plevėsą sūnų Dikį, pernelyg ilgai užsibuvusį Italijoje, kur jį įkalino saulė, paplūdimiai ir kiti malonumai. Gavęs solidų avansą, Tomas palieka savo senus pažįstamus ir iškeliauja vykdyti neįprastos užduoties.
Tačiau greitai ir pats pasiduoda Italijos apžavams. Dar labiau nei Italija jį sužavi Dikio Grynlifo gyvenimo būdas ir pažiūros. Pirmąkart taip arti turtingųjų pasaulio atsidūrusį Tomą Riplį užvaldo pinigų, valdžios ir lengvo gyvenimo aistra. Tomas pasiryžta bet kokia kaina tapti toks pat kaip Dikis Grynlifas...
Knygą buvau jau bemetąs skaityti, bet visgi pasistengiau ir per savaitę pabaigiau. Iš tikrųjų mano nuomonė nuo pirminės nelabai pasikeitė. Kūrinys man nepatiko taip kaip norėčiau kad būtų patikęs. Istorija pasakoja apie sociopatą Tomą Riplį, kuris norėdamas tapti Dikiu Grynlifu, na vienu draugu, nužudo jį ir pasisavina jo asmenybę. Kūrinys pakankamai tikroviškas ir realus, tačiau tas realumas man kėlė šiek tiek nuobodulį. Mes matome kaip Riplis, bent jau mano nuomone, nužudė kolegą visai nepagalvojęs apie pasekmes. Jam tenka slapstytis nuo Dikio draugų, kad šie jo neatpažintų. Taip pat pati Riplio asmenybė truputį šizofreniška, nes jam tenka persikūnyti vieną akimirką į save, kitą į Dikį. Jam nepatinka jis pats, jis nori būti Dikiu. Jis tuo siekia visomis išgalėmis, net pasiryžta įvykdyti dar vieną nusikaltimą, kad tik išlaikytų savo inkognito. Vieni savo apžvalgose rašo, neva jie sirgo už Riplį, kad jam viskas pasisektų, tokiu būdu šis herojus tarsi tapo savotišku antiherojumi. Blogiečiu, kurį visi palaikė. Aš savo ruožtu į viską žiūrėjau iš šalies, stebėjau ir galvojau, o kuo gi viskas baigsis? Nors turiu pripažinti, kad pabaiga mane nustebino. Dar kiti apžvalgose rašo neva romanas labai egzotiškas. Veiksmas vyksta Venecijoje, Kanuose, Paryžiuje ir pan. Man viskas pasirodė nepakankama. Man trūko spalvingų gamtos aprašymų, viso to mūsų pasaulio grožio, bet gal čia toks metų laikas, buvo sunku įsijausti į saulėtą Italiją, kai už lango siaučia žiema. Tačiau su tais, kurie sako, kad Tomas Riplis buvo labai įtikinamas personažas, o visa istorija labai tikėtina, aš esu priverstas sutikti. Istorija turi kažko biografiško, biografiškai tikslaus, bet ar nuo to ji tampa įdomesnė? Asmeniškai man, ne. Todėl knygos negaliu vertinti gerai. Iš kitos pusės, kūrinys pakankamai trumpas ir pakankamai lengvai skaitomas.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą