„Pamokslininkas“ tęsia trilerių seriją, kurią pradėjo „Ledo princesė“ („Tyto alba“, 2011 m.): vėl tylioji ir jaukioji Fjelbaka, kur visi vienas kitą pažįsta. Saugu, ramu ir gera. Tačiau skaitytojui jau pažįstamo žurnalistės Erikos ir tyrėjo Patriko Hedstriomo tandemo laukia antroji byla: mažas berniukas tarpeklyje aptinka lavoną. Po negyvos turistės kūnu policija suranda daugybę kaulų – kaip netrukus paaiškėja, prieš 25 metus dingusių Fjelbakos merginų palaikų likučius. Patrikas karštligiškai ieško sąsajų tarp nusikaltimų, kurių, regis, neįmanoma rasti. Tačiau ima aiškėti, kad nepriklausomos bažnyčios pamokslininko Efraimo Hulto šeimoje knibžda daug paslapčių, o tada pradingsta dar viena mergaitė...
„Pamokslininkas“ – tikras lobis švediškų detektyvų mėgėjams: išorinis saugumas bei ramybė ir iškreiptas maniako mąstymas, drauge su religiniu fanatizmu kunkuliuojantis po apsimestinio padorumo luobu. Ir piktadarystės, parodančios, koks trapus mūsų įsivaizduojamas saugumas.
„Pamokslininkas“ yra antroji Kamilos Lekberg policijos istorija. Ji tęsia įvykius po knygos „Ledo princesė“. Šį kartą Fjelbakos miestelyje randama negyva turistė, o po ja dviejų moterų kaulai. Policininkas Patrikas Hedstriomas bando įminti šią kraupią bylą. Jis dabar gyvena su Erika, su kuria laukiasi vaiko. Nors skaitant antrąją knygą nebūtina prieš tai būti perskaičius pirmosios, visgi skaitę ankstesnę žymiai labiau susigaudys šių dviejų asmenų gyvenime, taip pat kitose šalutinėse linijose, tarkim Erikos sesers gyvenime. Byla pasirodo pakankamai intriguojanti, o dar labiau tokia tampa, kai dingsta dar viena mergina. Tyrimas įgauna skubotumo, nes merginos gyvybė gali kabėti ant plauko.
Lyginant su „Ledo princesė“ man ši knyga pasirodė įdomesnė, nors daug labiau supainiota. Labai maišėsi visi Hultų šeimos nariai, jų giminystės ryšiai. Tie visi tėvas, senelis, senelio vaikai, dėdė ir pan. Daug kam kiek teko skaityti recenzijas nepatiko, kad Erika tarsi nustumta į šalį, na bet ei atsipeikėkit, juk ji nėščia! Dabar jai trukdė jos nerangumas. Pilvas ir karščiai susimokė prieš ją, ir ji pirmąsyk gyvenime prieš savo valią buvo priversta nieko neveikti. Jei atvirai man visai užteko Patriko, kuris pasirodė pakankamai įdomus personažas. Jis turi charizmos, jėgos, proto, visko ko reikia tikram policininkui.
Kiek nervino tas Erikos sesers pasirodymas knygoje ir visa ta jos problema, na bet aš suprantu rašytoją, ji norėjo įnešti kažko kito, nei vien tik tyrimo medžiagos, be to taip padaryti knygos personažus labiau tikroviškus, žemiškus.
Šį kartą Fjelbaką mes matėme iš kitos pusės. Jei pirmojoje dalyje vyravo šaltis ir speigas, tai šioje tvyrojo alinantis karštis ir vėsinantis lietus. Iš pradžių buvo sunku atsiriboti nuo sušalusio miestelio vaizdo, be to abi knygas praktiškai skaičiau vieną po kitos, bet po kokių penkiasdešimties puslapių pripratau. Visgi tas tvyrantis karštis man pasirodė prasčiau atskleistas, nei speigas pirmoje knygoje. Miestelio atmosfera man pasirodė nepakankamai atskleista. Visgi veikėjų nuotaikos, jausmai atskleisti puikiai, tai tikrai yra stiprioji rašytojos pusė.
Šiaip abiejose knygose man patiko, kad žudikas slypi po šeimos šydu. Tiek pirmojoje, tiek ir šioje knygoje į viešumą buvo ištraukos uždulkėjusios šeimos paslaptys. Kad suprastum žudiko motyvus reikėjo perprasti šeimą, jos narius, gyvenimus. Negaliu pasigirti, kad atspėjau žudiką, vienu metu jau įtarinėjau praktiškai kiekvieną veikėją, rašytoja čia išties pasistengė, tačiau atspėjau žudymo motyvus, nors jie gan nesunkiai perprantami jei nors kiek įsigilini į tai ką skaitai. Be to čia randame ir nemažai šiuolaikinių tyrimo metodų. Kalbu apie DNR tyrimus ar ekshumaciją.
Apibendrindamas galiu pasakyti, kad istorija tikrai įtraukianti, intriguojanti, intriguoja jau vien noru sužinoti, o kas gi dar gali laukti Patriko ir Erikos kitose istorijose. Gan nebloga knygų serija, tad belieka pasakyti, kad lauksiu dar vienos knygos.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą