„Kieno lavonas?“ ~ Dorothy L. Sayers

„Kieno lavonas?“ (Dorothy L. Sayers, 1996 m.). Knygos įvertinimas: ⭐1/5.

Lordas Piteris yra suintriguojamas staigaus numirėlio pasirodymo vonioje, po ko, ima tirti šią bylą. Taip pat vienas finansininkas dingsta be žinios keistomis aplinkybėmis, tampa aišku, kad du įvykiai tarpusavyje susiję. Vonioje rastas vyras randamas nuogas, dėvintis tik auksinį pensnė. Tuo tarpu finansininkas tiesiog išgaravo savo miegamajame. Ignoruodamas kerėpliškas oficialaus tyrimo pastangas, lordas Piteris Vimsėjus pradeda savo tyrimą. Ar jis įmins paslaptingą dingimą ir dar paslaptingesnę žmogžudystę?

Kiekvieno detektyvinių romanų autoriaus svajonė – sukurti tokį herojų seklį, kurio vien vardą paminėjus, žmonės pultų pirkti knygą. Tai pavyksta nedaugeliui. Dažniau skaitytojas užgniaužęs kvapą praryja painios intrigos vingius, netikėtumus ir slaptybes, aikteli priartėjus atomazgai, bet po savaitės neprisimena nė vieno veikėjo vardo. Tokie detektyvai irgi geri. Tačiau kartais randi knygą, kurios jau pirmame puslapyje pasirodo įdomūs, intriguojantys, sąmojingi ir neįkyriai išmintingi veikėjai, siužetas žada subtilius posūkius, o dialogai skamba taip, tarsi kalbėtųsi žmonės, su kuriais nuo seno svajojai draugauti. Tada detektyvo skaitymas nustoja buvęs rijimu, potraukiu, slapta yda, ir tampa tuo, kuo iš tikrųjų turėtų būti – subtilia pramoga, išlavinto intelekto poilsiu, profesionalų žaidimu, žodžiu, neapsakomu intelektiniu malonumu.

Lordas Piteris Vimsėjus (antrasis Denverio hercogo sūnus) patiks ne kiekvienam. Jis lengvabūdis ir atsainus. Pernelyg turtingas. Plepys ir pajacas. Nerimtas, gal net „nevyriškas“ (ta prasme, kad negniaužia saujoje pistoleto ir daug šneka, vartodamas ilgus žodžius, be to, kenčia nuo karo metu patirto sukrėtimo). Toks jis pasirodo pirmame Dorothy L. Sayers detektyviniame romane „Kieno lavonas?“, parašytame 1923 m. Kiekvienoje tolesnėje knygoje skaitytojai aptiks naujų lordo Piterio asmenybės bruožų, o jo paiki tauškalai darys kaskart kitokį įspūdį. Autorė pavertė seklį savo antruoju aš, sukūrė žmogų, kurį pati tikrovėje būtų norėjusi sutikti. Lordas Piteris Vimsėjus gyvas ir įdomus, o detektyvai, kuriuose jis pasirodo (iš viso vienuolikoje romanų ir trijuose apsakymų rinkiniuose) žavi ne tik siužetu, bet ir literatūros kokybe. Tai nenuostabu, nes jų autorė – viena iškiliausių šio amžiaus pirmos pusės Anglijos rašytojų.

Lordas Piteris Vimsėjus yra tikrai pakankamai žinomas detektyvinis literatūrinio herojaus vardas. Tikrai pasaulyje, na bet turbūt ne Lietuvoje. Jis lyginamas su kitais garsiais literatūriniais sekliais, tokiais kaip Šerlokas Holmas, ar Erkiulis Puaro. Kai kas ji laiko galbūt net didingesniu ir lenkiančiu savo analogus, na bet tikrai ne aš. Asmeniškai man, knyga pasirodė labai nuobodi. Jau vien pati byla yra kiek paikoka – lavonas vonioje? Tikrai? Negi nebuvo galima sugalvoti kažką įdomesnio? Sayers rašymo stilius man pasirodė kiek artimas Agatos Kristi kūrybai. Tekstą daugiausia sudaro dialogai, tačiau lyginant su Kristi, šie dar ilgesni ir dar nuobodesni. Paties lordo Piterio kalba man pasirodė kažkokia neaiški, kažkokia nerišli. Čia jis beria žodžius nesustodamas, čia juos deklamuoja eilėmis, vieno žodžiu, kas per...?! Pati istorija savyje taip pat neturi nei mistikos, nei paslaptingumo. Manau verta skaityti, tik norint susipažinti su senąja klasika, susidaryti šiokį tokį įspūdį apie tuometinį visuomenės gyvenimą. „Kieno lavonas?“ tikrai nėra pati įdomiausia knyga pasaulyje, bet čia tik pirmoji knyga su šio garsiu sekliu. Rašytoja dar tik pradeda atrasti savo stilių, dar tik tobulina garsenybe tapsiantį herojų. Gal kitos knygos pasirodys įdomesnės ir paslaptingesnės, spalvingesnės ir intelektualesnės, nors man užteko šios, kad kitos nė nenorėčiau. Ačiū, bet iki nesusimatymo.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.