„Slėpiningos novelės“ (Robert Louis Stevenson, 1992 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.
R. L. Stivensonas (1850-1894) laikomas tobuliausiu stilistu, kokį anglai kada nors turėjo. Jis toks puikus pasakotojas, kad užmirštama jį esant poetą, sukūrusį gražiausią knygą vaikams anglų kalba. Jo romanai turi retą ypatybę – švelnumą ir jėgą. Tobuliausias jo veikalas – „Keistas daktaro Džekilio ir pono Haido atsitikimas“ (kritikų dažniausiai vadinamas romanu). Jame tyrinėjamas žmogaus prigimties dvilypumas, gėrio ir blogio sandūra. Šį kūrinį verta lyginti tik su „Markhefmu“, kurio būdingiausi bruožai – priemonių taupumas ir veiksmo preciziškumas. Novelėse išryškėja neprilygstama autoriaus fantazija: sugebėjimas įtaigiai vaizduoti baisenybes, šmėklas ir nežemiškus džiaugsmus.
„Keistas daktaro Džekilo ir pono Haido atsitikimas“. Istorija apie vieną Londono teisininką, kuris nagrinėja keistus įvykius susijusius su jo kolega daktaru Henriu Džekilu ir paslaptingu Edvardu Haidu. Veikalas yra žinomas dėl savo vaizdingo asmenybės pasidalijimo į gerąjį ir blogąjį asmenį, kuomet daktaras išgerdamas slaptą mikstūrą virsta savo bloguoju aš. Istorija buvo išspausdinta 1886 m. ir pelnė autoriui literatūrinę šlovę. Populiari Vikrotijos epochoje dėl savo teksto ir iliustracijų, buvo gan paplitusi, kaip dabar prekybos centruose randami pigūs, nebrangūs romaniūkščiai spausdinami masiškai. Istorija buvo pakartotinai spausdinama jau apie 120 metų. Knygą sudaro taip pat šie apsakymai: „Pono Malrua durys“, „Susuktakaklė Džeinė“, „Markheimas“, „Lavonų grobstytojas“, „Velnias butelyje“.
R. L. Stivensonas (1850-1894) laikomas tobuliausiu stilistu, kokį anglai kada nors turėjo. Jis toks puikus pasakotojas, kad užmirštama jį esant poetą, sukūrusį gražiausią knygą vaikams anglų kalba. Jo romanai turi retą ypatybę – švelnumą ir jėgą. Tobuliausias jo veikalas – „Keistas daktaro Džekilio ir pono Haido atsitikimas“ (kritikų dažniausiai vadinamas romanu). Jame tyrinėjamas žmogaus prigimties dvilypumas, gėrio ir blogio sandūra. Šį kūrinį verta lyginti tik su „Markhefmu“, kurio būdingiausi bruožai – priemonių taupumas ir veiksmo preciziškumas. Novelėse išryškėja neprilygstama autoriaus fantazija: sugebėjimas įtaigiai vaizduoti baisenybes, šmėklas ir nežemiškus džiaugsmus.
„Keistas daktaro Džekilo ir pono Haido atsitikimas“. Istorija apie vieną Londono teisininką, kuris nagrinėja keistus įvykius susijusius su jo kolega daktaru Henriu Džekilu ir paslaptingu Edvardu Haidu. Veikalas yra žinomas dėl savo vaizdingo asmenybės pasidalijimo į gerąjį ir blogąjį asmenį, kuomet daktaras išgerdamas slaptą mikstūrą virsta savo bloguoju aš. Istorija buvo išspausdinta 1886 m. ir pelnė autoriui literatūrinę šlovę. Populiari Vikrotijos epochoje dėl savo teksto ir iliustracijų, buvo gan paplitusi, kaip dabar prekybos centruose randami pigūs, nebrangūs romaniūkščiai spausdinami masiškai. Istorija buvo pakartotinai spausdinama jau apie 120 metų. Knygą sudaro taip pat šie apsakymai: „Pono Malrua durys“, „Susuktakaklė Džeinė“, „Markheimas“, „Lavonų grobstytojas“, „Velnias butelyje“.
Yra gan gera apžvalga puslapyje skaityta.lt, tad aš labai nesigilinsiu. Pasakysiu, kad tik puslapyje viskas apžvelgta per daug jau gražiomis spalvomis. Siaubo ir detektyvo pradžia ir derėtų, matyt, laikyti klasika, bet aš asmeniškai nieko nesupratau. Skaitydamas savęs paklausdavau „Kas čia vyksta?“, o atsakymo sulaukdavau sunkiai. Istorijos nebaisios ir kažkokios truputį „be ryšio“, nelabai supratau apie ką jos. Pasiėmiau tik dėl to, kad aptikau Daktarą Džekilą ir misterį Haidą. Filmai tikrai bjaurūs, bet knygoje nieko panašaus. Gan kukli siaubo ir kriminalinės literatūros pradžia. Baisiausia novelė pasirodė „Lavonų grobstytojas“, o įdomiausia „Velnias butelyje“. Bet asmeniškai manau, geriau skaitykit „Lobių sala“, va ten tai klasika.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą