2025 m. IV ketv.: „Stiklo žmogus“ ~ Anders de la Motte

„Stiklo žmogus“ (Anders de la Motte, 2025 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Tamsią žiemos naktį du miestų tyrinėtojai įsibrauna į apleistą observatoriją. Sklando gandai, kad pamišėlis turtuolis observatorijos įkūrėjas kadaise ten susitiko su siaubingu padaru – galbūt ateiviu. Vyrukai netiki šiais paistalais, bet atplaukę į salą, kurioje įkurta observatorija, susiduria su kur kas baisesniu padaru už ateivį...

Vos spėjusi išspręsti Kalnų karaliaus bylą, inspektorė Leo Asker sulaukia mįslingo skambučio iš tėvo Pero, nors su juo nebendravo jau keliolika metų. Peras teigia, kad bus apkaltintas žmogžudyste dėl netoli jo namų rasto lavono. Nepaisydama praeities žaizdų, inspektorė imasi narplioti bylą.

Leo pagalbininkas Martinas Hilas išvyksta į atokų dvarą rašyti biografijos apie keistuolį verslininką Gunarą Irvingą ir jo privačią salą su paslaptinga, legendomis apipinta observatorija. Netrukus Hilas išsiaiškina, kad ši vietovė slepia daugybę šiurpių paslapčių. Netikėtai greitai Hilo ir Asker keliai vėl susiduria...

Anders de la Motte yra vienas žinomiausių šiuolaikinių Švedijos kriminalinių romanų ir trilerių autorių. Prieš tapdamas rašytoju, jis dirbo policijos pareigūnu Stokholme, o vėliau – tarptautinių korporacijų saugumo srityje. Ten įgijo patirties informacinių sistemų, rizikos vertinimo ir technologijų sektoriuose, kurie vėliau tapo pagrindu jo romanams. Literatūroje de la Motte debiutavo 2010 m. romanu „Žaidimas“, kuris iškart sulaukė didelio dėmesio ir pelnė Švedijos kriminalinių romanų rašytojų akademijos apdovanojimą „Geriausio debiuto“ kategorijoje. Ši knyga pradėjo populiarią trilogiją, nagrinėjančią technologijų, socialinių tinklų ir manipuliacijos pavojus šiuolaikiniame pasaulyje. Rašytojas išgarsėjo gebėjimu derinti psichologinę įtampą, greitą siužetą ir aktualias socialines temas. Dalis jo romanų buvo ekranizuoti, o knygos išverstos į daugelį pasaulio kalbų. Šiandien Anders de la Motte laikomas vienu svarbiausių šiaurietiško kriminalinio žanro balsų, kurio kūryba išsiskiria modernumu, realistiškumu ir gebėjimu atspindėti šiuolaikinio žmogaus baimes. Bene labiausiai išsiskirianti Anders de la Motte knygų serija pasakoja apie paranojos kankinamo tėvo rankose augusią Leo (Leonorą) Asker, kuri užaugusi tapo policijos pareigūne ir dabar tiria nepaprastai mįslingus bei žiaurius nusikaltimus. Romane „Stiklo žmogus“ su tokiu nusikaltimu mes tikrai susidursime, tad stebėtis tuo, kad jis tapo mano 2025 metų skaitytų romanų favoritu, nederėtų. Šiame romane toliau konstruojamas nepaprastai įdomios veikėjos portretas: Leo vis dar tūno „Prarastųjų sielų“ skyriuje minus pirmame aukšte, vis dar yra apsupta tų pačių nukvakusių kolegų ir vis dar yra niekinama pavydaus sunkių nusikaltimų skyriaus vadovo Juno Helmano žvilgsnio. Jei to dar būtų negana, romane „Stiklo žmogus“ Leo sulaukia nuosavo tėvo skambučio, kuris prašymo-per-brūkšnelį-grasinimo forma praneša, kad jo ūkio teritorijoje policija ką tik rado negyvo vyro kūną. Netrukus pareigūnai atvyks jį apklausti, o tie, kas jau spėjo perskaityti romaną „Kalnų karalius“, žino, jog „Peras Paruoštukas“ nėra tas žmogus, kuris leistųsi lengvai apklausiamas. Net pati Leo nėra tikra, ar jos tėvui iš tiesų reikia pagalbos, o gal šis sumanus manipuliatorius ir nepagydomas paranoikas tiesiog bando ją įvilioti į dar vienus spąstus. Kol Leo ieško atsakymų į jai rūpimus klausimus, jos vaikystės draugas Martinas Hilas laikinai persikelia į atokų, garbaus verslininko Gunaro Irvingo dvarą rašyti jo biografinės knygos. Tačiau Martiną intriguoja ne tiek pats rašymo procesas, kiek netoli legendinio dvaro esanti paslaptinga sala su apleista observatorija. Pastarojoje, pasak gandų, Gunaro tėvas susitiko su ateiviais, pasidalinusiais su juo savo išradimais ir žiniomis. Vis dėlto netrukus Martinas supranta, kad šios vietos slepia ir kur kas tamsesnes paslaptis – slaptus kambarius, paslaptingus astronominius reiškinius ir suluošintus lavonus. Viso to rezultatas – kažkas išties išskirtinio, fenomenalaus ir neperdėsiu pasakydamas – nežemiško! Juk kokiame kitame kriminaliniame romane mes rasime žmogžudystę, paslaptingą dvarą, dar paslaptingesnį mokslininką ir... ateivius iš kitos planetos? Pridėkime dar nepaprastų gabumų ir įžvalgų turinčią Leo, jos kolegas – Enoką Zaferą su klausos aparatais abejose ausyse, Rožę (tikruoju vardu Gunila Rosén), kuri yra įsimylėjusi gėjų žurnalistą, nors pati to dar nesuvokia, Kentą Aterbomą, dar vadinamą Atila dėl savo „karšto būdo“, bei Virgilsoną, turintį pažįstamų net ten, kur, tikėtina, pats Dievas neturėtų! Viską susumavęs drąsiai teigiu, kad romanas „Stiklo žmogus“ yra pribloškiančiai įdomus trileris, kupinas veiksmo, nuotykių, paslapties, mistikos ir išties „nežemiškos“ pabaigos. Manau, leidykla „Alma littera“, ieškodama romanų vertimui į lietuvių kalbą, atrado kažką tikrai ypatingo – kažką ne iš šios planetos!

Kitos skaitytos knygos

● „Austrių įlankos paslaptis“ ~ Caroline Säfstrand: ⭐4/5.
● „Nerimas ir baimės: 6 būdai, kaip susigrąžinti vidinę ramybę“ ~ sud. Dainora Krasavičiūtė: ⭐1/5.
● „Kraujo ryšiai“ ~ Jo Nesbø: ⭐4/5.
● „Kamino salos šmėklos“ ~ John Grisham: ⭐3/5.

2025 m. III ketv.: „Paženklinta kerštui“ ~ Emelie Schepp

„Paženklinta kerštui“ (Emelie Schepp, 2025 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Nuo perdozavimo mirus narkotikus gabenusiai tailandietei, pėdsakai veda prie Danilo – puikiai parengto nuožmaus nusikaltėlio, kurį sutriuškinti yra didžiausia prokurorės Janos svajonė. Trokšdama sunaikinti bet kokius baisios vaikystės įrodymus, Jana turi slapta įvykdyti mirtiną kerštą asmeniui, su kuriuo ją sieja šiurpi praeitis.

Tuo pat metu policija išsiaiškina, kad Švediją apraizgiusiam narkotikų platinimo tinklui vadovauja Senio pravarde žinomas asmuo. Niekas nėra matęs to šėtoniško vadeivos, jis tarsi šešėlis, keliantis neregėtą pagarbą. Jana Berzelijus nekantrauja išsiaiškinti, kas jis, nors kartu slapta seka Danilo, grasinantį atskleisti jos pačios tapatybę. Jana žino, kad turi nužudyti Danilo, kol šis nepaviešino jos paslapčių. Jei nesugebės, neteks visko. Ruošdamasi svarbiausiai gyvenimo kovai Jana išsiaiškina dar labiau pribloškiančią, dar klastingesnę išdavystę, neišvengiamai susiejančią ją su šlykščiu nusikaltėlių pasauliu.

Emelie Schepp – švedų rašytoja, gimusi 1979 metais Motaloje, Švedijoje. Prieš tapdama populiaria rašytoja, Emelie apie dešimt metų dirbo reklamos agentūros projektų vadove. Nors darbas reklamos agentūroje jai patiko, ji visada žavėjosi rašymu, todėl laisvu nuo darbo metu lankė scenarijaus rašymo kursus. Būtent ten jai kilo mintis, užuot parašius scenarijų filmui, sukurti kriminalinį romaną. Neradusi paramos tarp Švedijos leidyklų, savo debiutinį romaną Märkta för livet („Paženklinti amžiams“) ji išleido savomis lėšomis. Pirmasis knygos tiražas siekė 4999 egzempliorius – tokį skaičių autorė pasirinko sąmoningai, nes, viršijus 5000 egzempliorių ribą, ji negalėtų pretenduoti į leidybinę dotaciją. Vis dėlto dotacijos neprireikė – tiražas buvo išparduotas akimirksniu, todėl netrukus pasirodė papildomas leidimas. Per pusmetį pardavusi apie 40 000 knygos kopijų, Emelie tapo sėkmingiausia savarankiškai leidžiančia autore Švedijoje. Rašytoja pasaulyje labiausiai žinoma dėl savo knygų serijos apie prokurorę Janą Berzelijus, kurios kūriniai išversti ir parduodami daugiau nei trisdešimtyje šalių. 2024 m. pavasarį pasirodė televizijos serialas Jana – Märkta för livet, paremtas pirmąja Janos Berzelijus serijos knyga. Be serijos apie ryžtingą prokurorę, Emelie yra išleidusi ir savarankišką kriminalinį romaną Hundra dagar i juli, kuris pasak kritikų nenusileidžia ankstesnėms autorės knygoms ir yra palankiai vertinamas skaitytojų. Emelie šiuo metu gyvena Motaloje su vyru ir vaikais, o jos naujausius romanus leidžia vienos didžiausių Švedijos leidyklų – „HarperCollins“ ir „Norstedts“. Lietuvoje Emelie Schepp knygos taip pat nėra svetimos, mat jų leidyba ir vertimais rūpinasi ne kas kitas, o leidykla „Balto“. Ši mums visai neseniai pristatė antrąją Janos Berzelijus serijos dalį – Paženklinta kerštui („Vita spår“). Šioje knygoje toliau plėtojamos vaikų išnaudojimo ir narkotikų prekybos temos. Pastaroji tampa pagrindine siužeto ašimi. Istorija prasideda vieną šaltą žiemos naktį, kai policija gauna pranešimą apie traukinio tualete rastą negyvos jaunos moters kūną. Kadangi moters lūpos padengtos baltomis putomis, o smurto požymių nematyti, konstatuojama galima mirtis nuo širdies smūgio. Visgi atlikus išsamų skrodimą paaiškėja, kad jauna tailandietė mirė trūkus vienai iš jos pilve buvusių kokaino kapsulių. Įminti mįslę ir išaiškinti nusikaltimą paskiriama mums jau pažįstamai prokurorei Janai Berzelijus. Nors Jana paprastai nevengia sudėtingų bylų ir nebijo „susitepti rankų“, šį kartą jos dėmesys yra nukreiptas kitur – į pavojingą ir artimai su jos praeitimi susijusį vyrą Danilo (su juo skaitytojas susipažino pirmojoje serijos knygoje). Kol Kriminalinės policijos komisaras Henrikas Levinas ir jo kolegė Mija Bulander seka galimai naują narkotikų baroną, įsitvirtinusį mieste ir diktuojantį naujas pogrindžio taisykles, Jana siekia surasti Danilo („Hadą“) ir visiems laikams jį nutildyti. Tačiau Emelie Schepp nebūtų pelniusi tokio populiarumo gimtinėje ir kitose šalyse, jei nebūtų paruošusi naujų staigmenų – tiek Janai, tiek jos skaitytojams. Tik įveikusi tamsiausią savo priešą, Jana supranta, kad jis tebuvo žaisliukas daug klastingesnio ir pavojingesnio „lėlininko“ rankose. Kaip matyti iš mano trumpo siužeto nupasakojimo, ši knyga ne tik pristato naują nusikaltimą, bet ir tęsia istoriją ten, kur ji baigėsi pirmojoje dalyje. Toks autorės sprendimas – ir sumanus, ir šiek tiek erzinantis. Jis patiks tiems skaitytojams, kurie jau skaitė pirmąją knygą ir nori giliau pažinti pagrindinės veikėjos praeitį. Tačiau šis pasirinkimas gali nuvilti tuos skaitytojus, kurie pirmosios dalies neskaitė arba ją skaitė gana seniai – visai kaip ir aš, 2023 metais. Skaitydamas romaną „Paženklinta kerštui“, aš visą laiką siekiau įminti tailandietės mirties paslaptį, kai tuo metu autorė didžiąją dalį siužeto skyrė Janos kovai su Danilo. Tai šiek tiek erzino, mat nepaisant didelio noro pakreipti įvykius man įdomesne vaga, aš buvau tik nebylus stebėtojas, neturintis jokios įtakos siužetui. Kaip bebūtų, primirštų veikėjų charakteriai ir jų gausa nepakeitė mano nuomonės apie šią švedų rašytoją – jos literatūriniai gebėjimai mane vis tiek stebina! Ji rašo sklandžiai, netuščiažodžiauja, geba įtikinamai perteikti veikėjų charakterius, išvaizdą ir aplinką. Tai kuria įspūdį, tarsi autorė rašymu užsiima ne vienerius metus, žino, ką daro, ir daro tai labai profesionaliai. Na, o ar pavyks išlaikyti tokį profesionalumą ir toliau – parodys tik laikas.

Kitos skaitytos knygos

● „Žiurkių sala ir kitos istorijos“ ~ Jo Nesbø: ⭐4/5.
● „Bronzinės svajos“ ~ Camilla Läckberg: ⭐3/5.
● „Dūmų uždanga“ ~ Jørn Lier Horst ir Thomas Enger: ⭐4/5.
● „Prakeiktas žaidimas“ ~ Alex Ahndoril: ⭐2/5.

2025 m. II ketv.: „Kalnų karalius“ ~ Anders de la Motte

„Kalnų karalius“ (Anders de la Motte, 2025 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Aštrialiežuvė užsispyrėlė inspektorė Leo Asker turėtų tapti Malmės policijos sunkių nusikaltimų skyriaus vadove. Tereikia rasti netikėtai dingusią turtingos šeimos dukrą Smilą Holst. Tačiau Asker karjeros sėkmė kolegoms vyrams policijoje kelia pavydą ir inspektorė, vos pradėjusi tirti naująją bylą, perkeliama į prarastų sielų skyrių. Čia, policijos nuovados rūsyje, atsiduria pamirštos, niekam nereikalingos bylos ir... atstumti ar prasikaltę darbuotojai.

Nušalinta nuo dingusios merginos bylos, Asker neria į mįslingą bylą naujame skyriuje. Kažkas geležinkelio klubo makete jau keletą metų palieka figūrėles, kurios, išsiaiškina Asker, primena įvairiausius be žinios dingusius asmenis. Viena figūrėlių nepaprastai panaši ir į Smilą Holst.

Dėl dviejų iš pradžių lyg ir nesusijusių bylų Asker leidžiasi į paslaptingą kelionę po tamsias, blogiu alsuojančias Švedijos kalnų gelmes.

Anders de la Motte yra švedų rašytojas, išgarsėjęs kriminalinio žanro kūriniais. Jo pasakojimo stilius – įtraukiantis, kupinas įtampos ir netikėtų siužeto vingių. De la Motte išsiskiria gebėjimu kurti daugiasluoksnius veikėjus ir įtaigias istorijas, kurios patraukia tiek emociniu, tiek intelektualiniu lygmeniu. Jis gimė 1971 m. birželio 19 d. Billesholme, Skonės regione. Motina dirbo bibliotekininke, o pats Anders vėliau tapo policininku ir dirbo saugumo srityje Europoje, Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje. Ši patirtis suteikė autentiškumo jo kriminalinėms istorijoms. Rašytojo karjera prasidėjo 2010 m. su „Žaidimo“ trilogija, kuri pelnė Švedijos kriminalinių romanų rašytojų akademijos apdovanojimą „Geriausio debiuto“ kategorijoje. Vėliau pasirodė romanai „MemoRandom“, „UltiMatum“ (pastarasis 2015 m. pripažintas geriausiu Švedijos kriminaliniu romanu). Jo kūriniai išversti į daugelį kalbų ir pasiekė daugiau nei 30 šalių. 2022 m. pasirodė pirmasis „Asker“ serijos romanas – „Kalnų karalius“. Jame inspektorė Leo (Leonora) Asker tiria keistą bylą apie mieste pasirodančias paslaptingas figūrėles. Knygą lietuvių kalba neseniai išleido leidykla „Alma littera“, tad ir aš, negaišdamas laiko, pabandysiu ją jums pristatyti. Romano centre atsiduria užsispyrusi inspektorė Leo Asker, kuri netrukus gali tapti didžiausio Malmės policijos sunkių nusikaltimų skyriaus vadove. Tačiau garsios pagrobimo bylos įkarštyje vadovybė netikėtai nusprendžia ją „paaukštinti“, perkeldama ją į visiškai kitokį padalinį – esantį -1 (minus pirmame) aukšte ir tiriantį keistas, niekam neįdomias ir, regis, visiškai nereikšmingas bylas. Nepaisant šio „paaukštinimo“, arba tiksliau – pažeminimo, Asker dėmesį patraukia keista byla: kažkas keičia scenas viename dideliame geležinkelio modelyje, į jį įterpdamas mažas, grėsmingas scenas vaizduojančias figūrėles. Kai tarp jų pasirodo figūrėlė, atvaizduojanti neseniai dingusią merginą – tiksliai atkartotą iki smulkiausių detalių, – Asker pastebi sąsajas su bylomis, kurias šiuo metu tiria Nusikaltimų skyrius. Šis atradimas paskatina ją kreiptis į architektūros dėstytoją Martiną Hilą, besidomintį apleistų vietų tyrinėjimu. Galiausiai įvykiai atveda veikėjus į gilius požeminius bunkerius, kuriuose slepiasi tamsus, grėsmingas ir negailestingas blogis. „Kalnų karalius“ yra išties gardus kąsnelis visiems skandinaviškų detektyvų gerbėjams. Jis neseka aklai kitų šios kategorijos romanų klišių – čia nėra nei gausiai geriančių, nei depresija kamuojamų tyrėjų, tačiau išlaiko visas geriausias šiaurės šalių romanistams būdingas savybes. Jame pagrindinė veikėja Leonora perkeliama į visų pamirštą, dulkėmis nusėtą skyrių, kuriame be jos dirba dar keletas spalvingų personažų: panelė Rožė, puiki informacijos rinkėja ir sistemintoja, be kita ko įsimylėjusi vieną žurnalistą, tad radusi progą visada nutekinanti informaciją spaudai ir mėgstanti raustis po svetimus stalčius; Atila – piktas ant viso pasaulio ir Asker praeitimi per daug besidomintis policininkas; Enokas Zaferas – geras IT specialistas, kuriam, aiškiai trūksta poros varžtelių; ir, žinoma, Virgilsonas – žmogus su raktais nuo visų policijos pastato durų, kuris, pasak gandų, parduotų net savo motiną, jei mainais už tai gautų gražų paveikslą priešais darbo stalą. Tačiau įstabiausia šioje knygoje yra ne ši „nevykėlių“ komanda, o pati Asker. Jos tėvas Peras Askeris – buvęs atsargos karininkas, inžinierius ir karinę techniką gaminančios įmonės plėtros vadovas. Pasak viršininko, tikras Einšteinas, bet susipyko su darbdaviu – manė turįs teisę į kažkokius patentus. Išmestas iš darbo padavė buvusią darbovietę į teismą, bet pralaimėjo, be to, dar ir žmona jį paliko. Tai trenkė jam per galvą. Genialumas ir beprotybė juk visai šalia. Taigi jis išvyko iš Malmės ir įsikūrė gūdžiuose miškuose. Nusipirko sodybą, pavadino ją Ferma. Tapo Paskutinio teismo dienos pranašu, preperiu ar kaip ten tokie bepročiai vadinami. Statėsi bunkerius, augino daržoves ir visaip ruošėsi artėjančiai katastrofai. Pasak gandų jis turėjo dukrą, kuri užaugo gaubiama jo paranojos, neišvengė jo pamišėliškų treniruočių ir iškrypusios vaizduotės. Dukra buvo jo gyvenimo projektas, kurią jis išgalando kaip skutimosi peiliuką: išmokė šaudyti, muštis, vairuoti ar netgi perprasti žmogaus prigimtį. Ji turėjo heterochromiją, o jos žvilgsnis vėrė visus kiaurai lyg radiacija žmogaus ląsteles ir kaulus. Visgi be tiesiog nepriekaištingai nugludintos veikėjos portreto, mane taip pat nustebino ir traukinių modelio įtraukimas į siužetą. Jame pamišęs žudikas grobia žmones, o jų vietoje geležinkelio modelyje palieka tikslias jų kopijas. Argi tai neoriginalu? Manau, kad švedų rašytojas Anders de la Motte turi visas reikalingas savybes tapti viena ryškiausių figūrų detektyvų žanre. Ir žinote ką? Kad tai pasiektų, jam net nereikės pradingti, o po to atsirasti ant savo išgalvoto geležinkelio maketo...

Kitos skaitytos knygos

● „Gyvybės ratas“ ~ Kristina Ohlsson: ⭐3/5.
● „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“ ~ Dale Carnegie: ⭐4/5.
● „Miražas“ ~ Camilla Läckberg ir Henrik Fexeus: ⭐3/5.
● „Aš rasiu raktą“ ~ Alex Ahndoril: ⭐1/5.