Aštrialiežuvė užsispyrėlė inspektorė Leo Asker turėtų tapti Malmės policijos sunkių nusikaltimų skyriaus vadove. Tereikia rasti netikėtai dingusią turtingos šeimos dukrą Smilą Holst. Tačiau Asker karjeros sėkmė kolegoms vyrams policijoje kelia pavydą ir inspektorė, vos pradėjusi tirti naująją bylą, perkeliama į prarastų sielų skyrių. Čia, policijos nuovados rūsyje, atsiduria pamirštos, niekam nereikalingos bylos ir... atstumti ar prasikaltę darbuotojai.
Nušalinta nuo dingusios merginos bylos, Asker neria į mįslingą bylą naujame skyriuje. Kažkas geležinkelio klubo makete jau keletą metų palieka figūrėles, kurios, išsiaiškina Asker, primena įvairiausius be žinios dingusius asmenis. Viena figūrėlių nepaprastai panaši ir į Smilą Holst.
Dėl dviejų iš pradžių lyg ir nesusijusių bylų Asker leidžiasi į paslaptingą kelionę po tamsias, blogiu alsuojančias Švedijos kalnų gelmes.
Anders de la Motte yra švedų rašytojas, išgarsėjęs kriminalinio žanro kūriniais. Jo pasakojimo stilius – įtraukiantis, kupinas įtampos ir netikėtų siužeto vingių. De la Motte išsiskiria gebėjimu kurti daugiasluoksnius veikėjus ir įtaigias istorijas, kurios patraukia tiek emociniu, tiek intelektualiniu lygmeniu. Jis gimė 1971 m. birželio 19 d. Billesholme, Skonės regione. Motina dirbo bibliotekininke, o pats Anders vėliau tapo policininku ir dirbo saugumo srityje Europoje, Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje. Ši patirtis suteikė autentiškumo jo kriminalinėms istorijoms. Rašytojo karjera prasidėjo 2010 m. su „Žaidimo“ trilogija, kuri pelnė Švedijos kriminalinių romanų rašytojų akademijos apdovanojimą „Geriausio debiuto“ kategorijoje. Vėliau pasirodė romanai „MemoRandom“, „UltiMatum“ (pastarasis 2015 m. pripažintas geriausiu Švedijos kriminaliniu romanu). Jo kūriniai išversti į daugelį kalbų ir pasiekė daugiau nei 30 šalių. 2022 m. pasirodė pirmasis „Asker“ serijos romanas – „Kalnų karalius“. Jame inspektorė Leo (Leonora) Asker tiria keistą bylą apie mieste pasirodančias paslaptingas figūrėles. Knygą lietuvių kalba neseniai išleido leidykla „Alma littera“, tad ir aš, negaišdamas laiko, pabandysiu ją jums pristatyti. Romano centre atsiduria užsispyrusi inspektorė Leo Asker, kuri netrukus gali tapti didžiausio Malmės policijos sunkių nusikaltimų skyriaus vadove. Tačiau garsios pagrobimo bylos įkarštyje vadovybė netikėtai nusprendžia ją „paaukštinti“, perkeldama ją į visiškai kitokį padalinį – esantį -1 aukšte ir tiriantį keistas, niekam neįdomias ir, regis, visiškai nereikšmingas bylas. Nepaisant šio „paaukštinimo“, arba tiksliau – pažeminimo, Asker dėmesį patraukia keista byla: kažkas keičia scenas viename dideliame geležinkelio modelyje, į jį įterpdamas mažas, grėsmingas scenas vaizduojančias figūrėles. Kai tarp jų pasirodo figūrėlė, atvaizduojanti neseniai dingusią merginą – tiksliai atkartotą iki smulkiausių detalių, – Asker pastebi sąsajas su bylomis, kurias šiuo metu tiria Nusikaltimų skyrius. Šis atradimas paskatina ją kreiptis į architektūros dėstytoją Martiną Hilą, besidomintį apleistų vietų tyrinėjimu. Galiausiai įvykiai atveda veikėjus į gilius požeminius bunkerius, kuriuose slepiasi tamsus, grėsmingas ir negailestingas blogis. „Kalnų karalius“ yra išties gardus kąsnelis visiems skandinaviškų detektyvų gerbėjams. Jis neseka aklai kitų šios kategorijos romanų klišių – čia nėra nei gausiai geriančių, nei depresija kamuojamų tyrėjų, tačiau išlaiko visas geriausias šiaurės šalių romanistams būdingas savybes. Jame pagrindinė veikėja Leonora perkeliama į visų pamirštą, dulkėmis nusėtą skyrių, kuriame be jos dirba dar keletas spalvingų personažų: panelė Rožė, puiki informacijos rinkėja ir sistemintoja, be kita ko įsimylėjusi vieną žurnalistą, tad radusi progą visada nutekinanti informaciją spaudai ir mėgstanti raustis po svetimus stalčius; Atila – piktas ant viso pasaulio ir Asker praeitimi per daug besidomintis policininkas; Enokas Zaferas – geras IT specialistas, kuriam, aiškiai trūksta poros varžtelių; ir, žinoma, Vilsonas – žmogus su raktais nuo visų policijos pastato durų, kuris, pasak gandų, parduotų net savo motiną, jei mainais už tai gautų gražų paveikslą priešais darbo stalą. Tačiau įstabiausia šioje knygoje yra ne ši „nevykėlių“ komanda, o pati Asker. Jos tėvas Peras Askeris – buvęs atsargos karininkas, inžinierius ir karinę techniką gaminančios įmonės plėtros vadovas. Pasak viršininko, tikras Einšteinas, bet susipyko su darbdaviu – manė turįs teisę į kažkokius patentus. Išmestas iš darbo padavė buvusią darbovietę į teismą, bet pralaimėjo, be to, dar ir žmona jį paliko. Tai trenkė jam per galvą. Genialumas ir beprotybė juk visai šalia. Taigi jis išvyko iš Malmės ir įsikūrė gūdžiuose miškuose. Nusipirko sodybą, pavadino ją Ferma. Tapo Paskutinio teismo dienos pranašu, preperiu ar kaip ten tokie bepročiai vadinami. Statėsi bunkerius, augino daržoves ir visaip ruošėsi artėjančiai katastrofai. Pasak gandų jis turėjo dukrą, kuri užaugo gaubiama jo paranojos, neišvengė jo pamišėliškų treniruočių ir iškrypusios vaizduotės. Dukra buvo jo gyvenimo projektas, kurią jis išgalando kaip skutimosi peiliuką: išmokė šaudyti, muštis, vairuoti ar netgi perprasti žmogaus prigimtį. Ji turėjo heterochromiją, o jos žvilgsnis vėrė visus kiaurai lyg radiacija žmogaus ląsteles ir kaulus. Visgi be tiesiog nepriekaištingai nugludintos veikėjos portreto, mane taip pat nustebino ir traukinių modelio įtraukimas į siužetą. Jame pamišęs žudikas grobia žmones, o jų vietoje geležinkelio modelyje palieka tikslias jų kopijas. Argi tai neoriginalu? Manau, kad švedų rašytojas Anders de la Motte turi visas reikalingas savybes tapti viena ryškiausių figūrų detektyvų žanre. Ir žinote ką? Kad tai pasiektų, jam net nereikės pradingti, o po to atsirasti ant savo išgalvoto geležinkelio maketo...
Kitos skaitytos knygos
● „Gyvybės ratas“ ~ Kristina Ohlsson: ⭐3/5.
● „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“ ~ Dale Carnegie: ⭐4/5.
● „Miražas“ ~ Camilla Läckberg ir Henrik Fexeus: ⭐3/5.
● „Aš rasiu raktą“ ~ Alex Ahndoril: ⭐1/5.
