2025 m. II ketv.: „Kalnų karalius“ ~ Anders de la Motte

„Kalnų karalius“ (Anders de la Motte, 2025 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Aštrialiežuvė užsispyrėlė inspektorė Leo Asker turėtų tapti Malmės policijos sunkių nusikaltimų skyriaus vadove. Tereikia rasti netikėtai dingusią turtingos šeimos dukrą Smilą Holst. Tačiau Asker karjeros sėkmė kolegoms vyrams policijoje kelia pavydą ir inspektorė, vos pradėjusi tirti naująją bylą, perkeliama į prarastų sielų skyrių. Čia, policijos nuovados rūsyje, atsiduria pamirštos, niekam nereikalingos bylos ir... atstumti ar prasikaltę darbuotojai.

Nušalinta nuo dingusios merginos bylos, Asker neria į mįslingą bylą naujame skyriuje. Kažkas geležinkelio klubo makete jau keletą metų palieka figūrėles, kurios, išsiaiškina Asker, primena įvairiausius be žinios dingusius asmenis. Viena figūrėlių nepaprastai panaši ir į Smilą Holst.

Dėl dviejų iš pradžių lyg ir nesusijusių bylų Asker leidžiasi į paslaptingą kelionę po tamsias, blogiu alsuojančias Švedijos kalnų gelmes.

Anders de la Motte yra švedų rašytojas, išgarsėjęs kriminalinio žanro kūriniais. Jo pasakojimo stilius – įtraukiantis, kupinas įtampos ir netikėtų siužeto vingių. De la Motte išsiskiria gebėjimu kurti daugiasluoksnius veikėjus ir įtaigias istorijas, kurios patraukia tiek emociniu, tiek intelektualiniu lygmeniu. Jis gimė 1971 m. birželio 19 d. Billesholme, Skonės regione. Motina dirbo bibliotekininke, o pats Anders vėliau tapo policininku ir dirbo saugumo srityje Europoje, Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje. Ši patirtis suteikė autentiškumo jo kriminalinėms istorijoms. Rašytojo karjera prasidėjo 2010 m. su „Žaidimo“ trilogija, kuri pelnė Švedijos kriminalinių romanų rašytojų akademijos apdovanojimą „Geriausio debiuto“ kategorijoje. Vėliau pasirodė romanai „MemoRandom“, „UltiMatum“ (pastarasis 2015 m. pripažintas geriausiu Švedijos kriminaliniu romanu). Jo kūriniai išversti į daugelį kalbų ir pasiekė daugiau nei 30 šalių. 2022 m. pasirodė pirmasis „Asker“ serijos romanas – „Kalnų karalius“. Jame inspektorė Leo (Leonora) Asker tiria keistą bylą apie mieste pasirodančias paslaptingas figūrėles. Knygą lietuvių kalba neseniai išleido leidykla „Alma littera“, tad ir aš, negaišdamas laiko, pabandysiu ją jums pristatyti. Romano centre atsiduria užsispyrusi inspektorė Leo Asker, kuri netrukus gali tapti didžiausio Malmės policijos sunkių nusikaltimų skyriaus vadove. Tačiau garsios pagrobimo bylos įkarštyje vadovybė netikėtai nusprendžia ją „paaukštinti“, perkeldama ją į visiškai kitokį padalinį – esantį -1 aukšte ir tiriantį keistas, niekam neįdomias ir, regis, visiškai nereikšmingas bylas. Nepaisant šio „paaukštinimo“, arba tiksliau – pažeminimo, Asker dėmesį patraukia keista byla: kažkas keičia scenas viename dideliame geležinkelio modelyje, į jį įterpdamas mažas, grėsmingas scenas vaizduojančias figūrėles. Kai tarp jų pasirodo figūrėlė, atvaizduojanti neseniai dingusią merginą – tiksliai atkartotą iki smulkiausių detalių, – Asker pastebi sąsajas su bylomis, kurias šiuo metu tiria Nusikaltimų skyrius. Šis atradimas paskatina ją kreiptis į architektūros dėstytoją Martiną Hilą, besidomintį apleistų vietų tyrinėjimu. Galiausiai įvykiai atveda veikėjus į gilius požeminius bunkerius, kuriuose slepiasi tamsus, grėsmingas ir negailestingas blogis. „Kalnų karalius“ yra išties gardus kąsnelis visiems skandinaviškų detektyvų gerbėjams. Jis neseka aklai kitų šios kategorijos romanų klišių – čia nėra nei gausiai geriančių, nei depresija kamuojamų tyrėjų, tačiau išlaiko visas geriausias šiaurės šalių romanistams būdingas savybes. Jame pagrindinė veikėja Leonora perkeliama į visų pamirštą, dulkėmis nusėtą skyrių, kuriame be jos dirba dar keletas spalvingų personažų: panelė Rožė, puiki informacijos rinkėja ir sistemintoja, be kita ko įsimylėjusi vieną žurnalistą, tad radusi progą visada nutekinanti informaciją spaudai ir mėgstanti raustis po svetimus stalčius; Atila – piktas ant viso pasaulio ir Asker praeitimi per daug besidomintis policininkas; Enokas Zaferas – geras IT specialistas, kuriam, aiškiai trūksta poros varžtelių; ir, žinoma, Vilsonas – žmogus su raktais nuo visų policijos pastato durų, kuris, pasak gandų, parduotų net savo motiną, jei mainais už tai gautų gražų paveikslą priešais darbo stalą. Tačiau įstabiausia šioje knygoje yra ne ši „nevykėlių“ komanda, o pati Asker. Jos tėvas Peras Askeris – buvęs atsargos karininkas, inžinierius ir karinę techniką gaminančios įmonės plėtros vadovas. Pasak viršininko, tikras Einšteinas, bet susipyko su darbdaviu – manė turįs teisę į kažkokius patentus. Išmestas iš darbo padavė buvusią darbovietę į teismą, bet pralaimėjo, be to, dar ir žmona jį paliko. Tai trenkė jam per galvą. Genialumas ir beprotybė juk visai šalia. Taigi jis išvyko iš Malmės ir įsikūrė gūdžiuose miškuose. Nusipirko sodybą, pavadino ją Ferma. Tapo Paskutinio teismo dienos pranašu, preperiu ar kaip ten tokie bepročiai vadinami. Statėsi bunkerius, augino daržoves ir visaip ruošėsi artėjančiai katastrofai. Pasak gandų jis turėjo dukrą, kuri užaugo gaubiama jo paranojos, neišvengė jo pamišėliškų treniruočių ir iškrypusios vaizduotės. Dukra buvo jo gyvenimo projektas, kurią jis išgalando kaip skutimosi peiliuką: išmokė šaudyti, muštis, vairuoti ar netgi perprasti žmogaus prigimtį. Ji turėjo heterochromiją, o jos žvilgsnis vėrė visus kiaurai lyg radiacija žmogaus ląsteles ir kaulus. Visgi be tiesiog nepriekaištingai nugludintos veikėjos portreto, mane taip pat nustebino ir traukinių modelio įtraukimas į siužetą. Jame pamišęs žudikas grobia žmones, o jų vietoje geležinkelio modelyje palieka tikslias jų kopijas. Argi tai neoriginalu? Manau, kad švedų rašytojas Anders de la Motte turi visas reikalingas savybes tapti viena ryškiausių figūrų detektyvų žanre. Ir žinote ką? Kad tai pasiektų, jam net nereikės pradingti, o po to atsirasti ant savo išgalvoto geležinkelio maketo...

Kitos skaitytos knygos

● „Gyvybės ratas“ ~ Kristina Ohlsson: ⭐3/5.
● „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“ ~ Dale Carnegie: ⭐4/5.
● „Miražas“ ~ Camilla Läckberg ir Henrik Fexeus: ⭐3/5.
● „Aš rasiu raktą“ ~ Alex Ahndoril: ⭐1/5.

2025 m. I ketv.: „Geras gyvenimas: Ko mus išmokė ilgiausias pasaulyje laimės tyrimas“ ~ Robert Waldinger ir Marc Schulz

„Geras gyvenimas: Ko mus išmokė ilgiausias pasaulyje laimės tyrimas“ (Robert Waldinger ir Marc Schulz, 2024 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Kas žmogaus gyvenimą daro laimingą ir visavertį? Kaip mes ieškome ir siekiame laimės? O svarbiausia – koks gyvenimas yra geras gyvenimas? Įžvalgius ir įspūdinga statistika grįstus atsakymus atskleidžia dviejų Harvardo universiteto mokslininkų Roberto Waldingerio ir Marco Schulzo aprašytas ilgiausiai kada nors pasaulyje vykdytas tyrimas.

Kviečiame panirti į vieną įdomiausių ir aktualiausių šių dienų mokslo populiarinimo tekstų. Jame itin įdomiai ir įtraukiančiai pasakojama apie aštuonis dešimtmečius apimančią Harvardo suaugusiųjų raidos studiją, vadinamą iki šiol ilgiausiai kada nors trukusiu moksliniu laimingo gyvenimo tyrimu.

Viskas prasidėjo 1938 m. Bostone nuo 268 Harvardo universiteto studentų būrio. Mokslininkai apžvelgė dalyvių sveikatą, savijautą, nuotaikas, amžėjimą, gyvenimo būdo pokyčius, atliko DNR tyrimus. Aštuoniasdešimt penkerius metus trukusiuose stebėjimuose galiausiai dalyvavo daugiau nei 2000 žmonių. Buvo tiriamos trys kartos: seneliai, tėvai ir anūkai. Atskleista, jog laimingą gyvenimą tiksliausiai prognozuoja ne karjeros aukštumos, stipri sveikata ir net ne ekonominė gerovė, o tvirti žmonių santykiai.

Žmonių ryšiai – šeimoje, kaimynystėje, mokyklose ir universitetuose, tarp draugų, darbovietėje, sporto aikštelėje – yra tikroji gero gyvenimo formulė. Drauge nuoširdžiau juokiamės, drąsiau kuriame, efektyviau dirbame. Būdami su kitais įgyjame neįkainojamą refleksijos galią, leidžiančią į didelius ir mažus gyvenimo iššūkius pažvelgti nauju kampu.

Inga Skisaker,
„Swedbank“ Lietuvoje vadovė

Robertas Waldingeris yra amerikiečių psichiatras, psichoanalitikas ir Zen budizmo atstovas. Jis dirba Harvardo medicinos mokykloje kaip ne visą darbo dieną dirbantis psichiatrijos profesorius ir vadovauja Harvardo suaugusiųjų raidos tyrimui – vienam ilgiausių kada nors atliktų suaugusiųjų gyvenimo tyrimų. Be to, jis yra praktikuojantis psichiatras ir psichoanalitikas, vadovaujantis Harvardo psichiatrijos rezidentų psichoterapijos mokymo programai. Taip pat Waldingeris yra Zen meistras (roshi), dėstantis meditaciją Naujojoje Anglijoje ir visame pasaulyje. Jo knygos „Geras gyvenimas: Ko mus išmokė ilgiausias pasaulyje laimės tyrimas“ bendraautorius ir artimas draugas yra Markas Schulzas – Harvardo suaugusiųjų raidos tyrimo asocijuotas direktorius. Schulzas 1971 m. Bryn Mawr koledže apsigynė psichologijos daktaro laipsnį, vėliau studijavo Kalifornijos universitete Berklyje, kur gavo klinikinės psichologijos daktaro laipsnį. Jis taip pat vadovavo Bryn Mawr psichologijos skyriui, klinikinės raidos psichologijos doktorantūros programai ir šiuo metu vadovauja Duomenų mokslo programai. Be akademinės veiklos, Schulzas yra praktikuojantis terapeutas. 2023 m. abu autoriai išleido mano jau minėtą knygą „Geras gyvenimas: Ko mus išmokė ilgiausias pasaulyje laimės tyrimas“, kurios pagrindinis tikslas – atsakyti į esminį klausimą: kas yra geras gyvenimas? Kokie gyvenimo pasirinkimai ir veiklos aspektai daro didžiausią įtaką mūsų gyvenimo kokybei ir ilgaamžiškumui? Beveik 90 metų trukęs ir net tris šeimų kartas apėmęs tyrimas, tapęs šios knygos pagrindu, siekia atsakyti į klausimą, kuris žmones jaudino dar antikos laikais: kokia yra gero, laimingo ir visaverčio gyvenimo paslaptis? Tyrimo iniciatorių teigimu, atsakymas jau surastas – tai geri tarpusavio santykiai. Kuo stipresni mūsų santykiai, tuo didesnė tikimybė gyventi laimingą, visavertį ir, svarbiausia, sveiką gyvenimą. Tyrimas parodė, kad glaudūs ryšiai su kitais žmonėmis turi teigiamos įtakos mūsų psichinei ir fizinei sveikatai. Net trumpas pokalbis su autobuso vairuotoju ryte gali pagerinti ne tik nuotaiką, bet ir fizinę savijautą. Knygos išvados grindžiamos šimtų dalyvių gyvenimo istorijomis – jų gyvenimai buvo stebimi nuo vaikystės iki gilios senatvės. Buvo stebimi ne tik jie, bet ir jų vaikai ar vaikų vaikai. Apklausus tyrimo dalyvius senatvėje, paaiškėjo, kad ne pinigai, ne karjera ir ne pramogos leido jiems patirti pilnatvę, bet geri tarpusavio santykiai: draugystės, romantiškos partnerystės, santykiai šeimoje, bendraujant su kolegomis, sporto partneriais, knygų klubo nariais ar kitais bendraminčiais. Tyrimas taip pat atskleidė, kad niekada nėra per vėlu kurti naujus ryšius ar stiprinti jau turimus. Bloga vaikystė nereiškia prastos paauglystės, o bloga paauglystė nereiškia nevykusios pilnametystės. Viskas pataisoma – jei tik siekiama pokyčių nuoširdžiai ir su gera valia. Per įtaigius, prasmingus ir įspūdingus gyvenimo pasakojimus knyga moko, kaip pasiekti daugiau harmonijos per santykius su aplinkiniais. Knygos mintys galbūt nebus visiškai naujos, bet kai kuriems – tarp jų ir man – jos tapo stipriu pažadinančiu pliaukštelėjimu per veidą. Kiekvienas naujas skyrelis man buvo tarsi papildoma vinis į mano paties „karstą“. Šis vaizdingas, nors ir niūrus išsireiškimas man iškilo prieš akis todėl, kad ilgą laiką bėgau nuo santykių – slėpiausi nuo jų, keičiau juos knygomis, filmais, serialais, anime, kompiuteriniais žaidimais ar net darbu. Kitaip tariant, stengiausi užsimerkti prieš tai, koks esu iš tikrųjų – vienišas, pamirštas, nusivylęs. Tačiau jau kurį laiką pastebiu pokyčius savyje, kurie pirmiausia pasireiškia per mažėjantį perskaitomų knygų ir peržiūrimų filmų kiekį, kadangi kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad niekas negali pakeisti tikro, gyvo žmogiško ryšio. Ilgainiui supratau ir tai, kad būtent santykiai su kitais man suteikia daugiausiai energijos ir pilnatvės. Nepaisant baugaus išsireiškimo, ši knyga kupina pozityvumo – svarbiausia jos žinia: niekada nevėlu viską pakeisti! Būtent su šia pozityvia nata ir noriu užbaigti šios knygos apžvalgą. Ačiū tiems, kurie apsilankėte šiame mano tinklaraštyje ir perskaitėte šią mano apžvalgą. Atskiras ačiū ir visiems tiems, kurie jau šešiolika metų sekate mano įrašus šiame interneto puslapyje ar parašėte bent vieną komentarą po vienu iš jų.

Kitos skaitytos knygos

● „Našlės“ ~ Pascal Engman: ⭐3/5.
● „X būdų mirti“ ~ Stefan Ahnhem: ⭐5/5.
● „Sek paskui drugelį“ ~ Martta Kaukonen: ⭐2/5.
● „Ugnies žemė“ ~ Pascal Engman: ⭐3/5.

2024 m. IV ketv.: „Užtemimas“ ~ Jo Nesbø

„Užtemimas“ (Jo Nesbø, 2024 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Osle dingsta dvi jaunos moterys, pastarąjį kartą matytos įtakingo nekilnojamojo turto magnato vakarėlyje. Radusi vienos jų kūną, policija taip pat aptinka žudiko paliktą užuominą, leidžiančią įtarti: jis smogs ne kartą.

Sučiupti žiaurų nusikaltėlį gali tik nepaprastas tyrėjas. Tačiau legendinis Haris Hūlė, atleistas iš tarnybos, Los Andžele skandina savo negandas alkoholyje. Niekas neprivers jo grįžti į Oslą. Bet mirtinas pavojus iškyla jam labai artimam žmogui.

Nugalėjęs pats save, Hūlė sugrįžta į gimtąjį miestą ir suburia nepritapėlių tyrėjų komandą, kad spėtų sugauti siaučiantį žudiką. Laikrodis tiksi, o Oslą tamsoje palaidoja kruvinasis mėnulis.

Jo Nesbø yra norvegų rašytojas, muzikantas, buvęs futbolininkas ir žurnalistas. Jis geriausiai žinomas dėl savo kriminalinių romanų serijos apie detektyvą Harį Hūlę. Autorius taip pat yra parašęs kelis kūrinius vaikams, tarp kurių išsiskiria komiško pavadinimo knyga „Daktaras Proktoras ir pirstukonautai“. Nors lietuviams Jo Nesbø labiausiai asocijuojasi su tamsios atmosferos ir sudėtingo siužeto kriminaliniais romanais, gimtojoje Norvegijoje jis taip pat žinomas kaip roko grupės „Di Derre“ vokalistas ir dainų autorius. Įdomu tai, kad prieš pradėdamas siekti rašytojo karjeros, jis buvo profesionalus futbolininkas, tačiau dėl traumos turėjo nutraukti sportinę veiklą. Be to, jis dirbo žurnalistu ir finansų analitiku. Romanas „Užtemimas“ yra tryliktoji Hario Hūlės serijos knyga, kuri Lietuvoje buvo išleista 2024-ais metais. Šioje knygoje Haris Hūlė yra virtęs bedarbiu alkoholiku, kovojančiu su asmeniniais demonais Los Andžele. Nepaisant to jis yra priverstas grįžti į Oslą, nes pasamdomas sugauti žudiką, kuris taikosi į jaunų moterų gyvybes. Visgi neužbėkime įvykiams už akių ir grįžkime keliais šimtais puslapių atgal... Dvyliktajame serijos romane „Peilis“ Haris susiduria su asmenine tragedija – nužudoma jo žmona Rakelė. Kadangi tuo metu Haris išgyveno ne pačius geriausius savo gyvenimo laikus (skendo alkoholio liūne ir užmaršties palaimoje) bei galbūt turėjo motyvą nusikaltimui, jis tampa pagrindiniu policijos įtariamuoju. Nepaisant spragų atmintyje ir blogo kvapo burnoje, Hūlė pradeda savarankišką tyrimą, kurio galutinis tikslas – kulka nusikaltėliui į kaktą, net jei tai būtų jis pats. Nors kūrinys baigiasi Hario išteisinimu ir teisingumo įsigalėjimu, jo gyvenimas subyra į smulkius šipulius, kurių duženų, iš pažiūros, nesugebėtų surinkti net pats Jo Nesbø. Būtent autorius išsiunčia Harį į Los Andželą, kuriame pastarasis turėtų gerti tol, kol sutiktų savo žmoną dausose. Na, gal tai ir nebuvo tikrasis rašytojo tikslas, tačiau taip atrodė. Vis dėlto alkoholis irgi turi savo kainą, tad išsekus visoms santaupoms ir praradus beveik visas smegenų ląsteles, Haris sutinka senstančią aktorę Liusilę. Moteris turi beveik milijono dolerių skolą ir šiuo metu slapstosi nuo ją persekiojančių žmonių. Netyčia įsivėlęs į šį mirtinų pasekmių galintį turėti įvykį, Haris yra priverstas kuriam laikui išsiblaivyti ir grįžti į Oslą. Ten jis turi išaiškinti kelių jaunų moterų dingimo ir nužudymo bylą, dėl kurių kaltinamas turtingas verslininkas Markas Riodas. Pastarasis jį ir pasamdo, žadėdamas milijoną dolerių mainais už savo nekaltumo įrodymą. Jei Haris išspręs bylą, gaus milijoninę premiją, kuri padengs Liusilės skolą. Jei ne – Liusilė, Haris ir jam brangūs žmonės mirs nuo narkotikų kartelio rankų. Neturėdamas iš ko rinktis, jis suburia nevykėlių komandą, į kurią patenka vaikystės draugas Eisteinas Eikelandas – buvęs taksistas, o dabar narkotikų prekeivis, korumpuotas policininkas Trulsas Berntsenas (Byvis), kuris šiuo metu yra nušalintas nuo tarnybos, nes įtariamas pasisavinęs narkotikus iš konfiskuotų daiktų skyriaus, bei kasos vėžiu sergantis ir paskutines dienas skaičiuojantis psichologas Stolė Aunė. Kartelis jiems davė dešimt dienų, per kurias jie turi surinkti pinigus, priešingu atveju visi jam brangūs žmonės, įskaitant ir jį patį, mirs... Romano „Užtemimas“ siužetas yra išties šaunus ir įdomus. Tai savotiškas „paklydusio sūnaus sugrįžimo“ analogas, kuriame autorius dar kartą pabando iš naujo rekonstruoti savo personažo gyvenimą. Šis paskutinėse keliose knygose buvo tiek sujauktas, kad net patys didžiausi Jo Nesbø gerbėjai sakė: „Dėl Dievo meilės, duok gi tu jam ramybę!“ Visi tada manė, kad rašytojas visiškai „nupušo“, o jo veikėjas iš tikrųjų mirs su buteliu rankoje ir vėmalų krūva pašonėje. Tačiau šiame romane autorius visiškai reabilituojasi ir, matyt, gerai apgalvojęs tolesnius veikėjo nuotykius, ne tik nusiunčia jį į anoniminių alkoholikų grupę, bet dar ir leidžia jam pamatyti savo nesantuokinį vaiką bei primena, kad ir be alkoholio yra ką gero gyvenime nuveikti – pavyzdžiui, sugauti psichopatą žudiką, valgantį moterų smegenis ir darkantį kūnus. Knygoje aprašoma byla yra be galo įdomi, nužudymo būdai nekasdieniški, o motyvas ne iš piršto laužtas. Tik tas mėtymasis tarp kaltųjų – „va jis yra kaltas ir turi būti suimtas, oi palaukite, jis nekaltas, o kaltas jis!“ – tikrai erzina. Nors tai yra vienas iš išskirtinių rašytojo Jo Nesbø kūrybos bruožų, pelniusių jam tarptautinę šlovę, kai nusikaltėlis pakeičiamas dešimt ar dvidešimt kartų, pradedi galvoti, ar kartais rašytojas pats nėra „įkalęs“ poros stikliukų. Kaip bebūtų, romanas, mano nuomone, gavosi išties vykęs ir kiekvienam naujam skaitytojui suteiks begales gerai praleistų valandų.

Kitos skaitytos knygos

● „Die Another Day“ ~ Raymond Benson: ⭐4/5.
● „Vaikščiojantis per miegus“ ~ Lars Kepler: ⭐4/5.
● „Galinis kambarys“ ~ Jørn Lier Horst: ⭐4/5.
● „Mainai“ ~ John Grisham: ⭐2/5.