Literatūriniai šnipai

Rašytinės žinios apie šnipus, ko gero, yra tokios pat senos, kaip ir pati raštija. Kas nežino legendos apie Trojos arklį – apie tai, kaip Odisėjas pamokė graikus, dešimt metų nesėkmingai apgulusius Troją, ją paimti? Nėra abejonių, kad žvalgyba atsirado dar gerokai prieš Odisėją. Jos pėdsakai siekia žilą senovę. Apie žvalgybos veiklą galima sužinoti ir iš senovės užrašų, darytų ant akmens ir papiruso, kuriuose dėstoma Egipto faraonų viešpatavimo istorija. Garsiojo Asirijos karaliaus Ašurbanipalo (VII a. pr. Kr.) dantiraščio bibliotekoje, kurią atkasė archeologai, buvo rasti moliniai laiškai moliniuose vokuose – slaptųjų agentų pranešimai.

Antikos istorikai yra pasakoję apie įvairias gudrybes, kurių būdavo griebiamasi kovojant su priešo šnipais. Aleksandras Makedonietis pirmasis panaudojo pašto cenzūrą kaip žvalgybos priemonę. Garsusis Hanibalas (III a. pr. Kr.) daugelį pergalių pasiekė ne tik savo karvedžio talentu, bet ir gerai organizuota žvalgyba. Didysis antikos karvedys Julijus Cezaris naudojosi žvalgyba pavergdamas Galiją, ne sykį siųsdamas savo šnipus su melagingomis žiniomis pas priešininką. Jo laikais žvalgybos tarnyba tapo nuolatos veikianti. Kiekviename legione buvo patyrusių žvalgų.

Jau senovėje buvo žinomi įprastiniai žvalgybinio darbo būdai: rezidentų siuntimas, naudojimasis šifru ir bespalviu rašalu, kuriuo parašytas tekstas pasidarydavo matomas jį pakaitinus arba sudrėkinus specialiu skysčiu, taip pat pašto karvelių ir kitų specialiai išmokytų paukščių (net kregždžių) panaudojimas pranešimams persiųsti. O štai specifinis literatūros apie šnipus žanras atsirado palyginti neseniai. Jeigu omenyje turėsime anglų, amerikiečių tokio pobūdžio literatūrą (visko trumpame straipsnyje aprėpti neįmanoma), tai čia pirmasis romanas apie šnipus priskiriamas Džeimsui Fenimorui Kuperiui, parašiusiam „Šnipą“ (1821). Knygos pagrindą sudaro tikri Amerikos nepriklausomybės karo įvykiai. Gatvės prekeivis Charvis Birčas (realiai egzistavusio Enocho Krosbio prototipas), prisidengęs anglų šalininko įvaizdžiu, iš tiesų vykdo Džono Džėjaus (generolo Džordžo Vašingtono prototipas) žvalgybinę užduotį. Beje, 1829 metais buvo išleista ir dokumentinė knyga apie Enochą Krosbį.

Po Kuperio šnipų literatūros žanras Jungtinėse Amerikos Valstijose ilgam buvo beveik pamirštas – pasirodė tiktai pilietinio karo laikų šnipų pagyrūniškų memuarų.

Kalbant apie Anglijos rašytojus ir šnipus, negalima nepaminėti klasiko Danieliaus Defo. Tiesa, skaitytojams jis visų pirma yra nemirtingo romano „Robinzonas Kruzas“ (1719) autorius. O juk Danielius Defo buvo ir britų slaptosios tarnybos tėvas. Apsimetęs prekeiviu Aleksandru Goldsmitu, jis daug važinėjo po Didžiąją Britaniją ir „kur reikia“ pranešinėjo ne tik apie to meto valdžios politinius oponentus, bet ir narpliojo „jakobinų“ sąmokslus. Iš žvalgybos pasitraukė išleidęs garsųjį romaną „Robinzonas Kruzas“.

Šnipų literatūros žanro elementų rasime ir anglų klasiko Čarlzo Dikenso „Apysakoje apie du miestus“ (1859). Tačiau šio žanro pradininkais Didžiojoje Britanijoje laikomi žymiai vėliau, XIX amžiaus pabaigoje ir XX pradžioje, rašę E. Filipsas Openheimas (romanas „Paslaptingasis misteris Sabinas“, 1898) ir Viljamas Tafnelis Le Ke („Slaptoji tarnyba“, 1896). Pastarąjį romaną daugelis valdžios atstovų priėmė „už tikrą pinigą“, kaip savotišką pranašišką įspėjimą. Knygoje rašoma apie artėjantį vokiečių įsiveržimą į Didžiąją Britaniją.

Le Ke tvirtino, kad jo šnipų romanai paremti darbo slaptojoje tarnyboje patirtimi. Jeigu tai tiesa (kol kas tai neįrodyta), tai Le Ke – pirmasis Didžiosios Britanijos specialiųjų tarnybų darbuotojas, tapęs rašytoju. Geriausios šio autoriaus knygos: „Nusikalstami ryšiai“ (1890), „Monte Karlo paslaptys“ (1899), „Artimųjų Rytų stebėtojas“ (1907), „Kur baigiasi dykuma“ (1923).

Žanro apie šnipus audringam plitimui Anglijoje turėjo Erskino Čalderso romanas „Dykumų mįslė“(1903), kuriame pasakojama, kaip anglų jachtininkai atsitiktinai sužinojo apie vokiečių įsiveržimo į Angliją planus. Rašytojo versija buvo tokia įtikinama, kad britų Admiralitetas nedelsdamas Šiaurės jūroje suformavo laivyną, kuris turėjo „apsaugoti silpną ruožą“, apie kurį rašoma knygoje.

Rašytojas Somersetas Moemas buvo profesionalus Pirmojo pasaulinio karo laikų žvalgybininkas. Jo „Ašendenas“ (1928) – romanas, paremtas asmeniška patirtimi. „Iš visų šnipų istorijų Ašendeno nuotykiai labiausiai artimi realiems įvykiams“ (Entonis Mastersas, „Literatūriniai agentai“, 1987). Pirmojo pasaulinio karo metais Moemas dirbo sanitarinėje dalyje vairuotoju. Buvo pilnapadis, žemo ūgio, todėl netiko rikiuotei. 1915 metais į jį atkreipė dėmesį britų slaptoji tarnyba ir užverbavo savo agentu – mat Moemas mokėjo prancūziškai ir vokiškai. Tuo metu kaip tik pasirodė pirmoji jo knyga „Aistrų našta“. Moemas buvo išsiųstas į Šveicariją, kur beveik metus stebėjo asmenis, įtariamus šnipinėjimu Vokietijos naudai. Pažymėtina, kad šį darbą jis dirbo ne už pinigus, o patriotinių jausmų skatinamas. Moemas parašė nemažai apsakymų, kuriuose buvo vaizduojami realūs jo patirti nuotykiai. Tačiau kai jį įspėdavo, kad tas ar kitas apsakymas pažeidžia valstybinės paslapties įstatymą, jis nesvyruodamas rankraštį sunaikindavo. Kas nepateko į ugnį, įskaitant ir išvykas į Rusiją, dienos šviesą išvydo „Ašendene“. Ši knyga turėjo didelio poveikio visai pokario šnipų žanro literatūrai.

Kai 1917 metų pradžioje Rusijos caras Nikolajus II atsisakė sosto, britų slaptosios tarnybos biuro Jungtinėse Valstijose atstovas seras Viljamas Vaizmenas gavo iš JAV prezidento administracijos 75 000 dolerių (tuo metu tai buvo dideli pinigai), kad anglų agentas juos slapta nugabentų į Rusiją. Kurjerio vaidmenį atliko Somersetas Moemas. Jis turėjo paremti menševikų partiją ir sukliudyti bolševikams nutraukti vykusį karą su Vokietija. Toje kelionėje Moemas prisistatinėjo Amerikos laikraščių korespondentu Somerviliu.

Trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje „šnipų trileriai“ jau buvo spausdinami bulvariniuose žurnaluose tęsiniais. Didelį populiarumą turėjo fantastiški šnipų nuotykiai. Sirilas Henris Koulsas, abiejų pasaulinių karų metu tarnavęs britų specialiosiose tarnybose, drauge su bendraautoriumi Adelaidu Frensiu Maningu parašė apie dvidešimt penkias knygas Maningo Koulso vardu. Jie sukūrė britų žvalgybos agentą Tonį Chembldoną.

Antrojo pasaulinio karo metais daugelis rašytojų dirbo žvalgyboje, įgijo praktinių įgūdžių, specifinių žinių, kurias jie ilgainiui panaudojo literatūrinėje veikloje. Plačiai žinomas Gremas Grinas buvo MI 6 darbuotojas, Janas Flemingas (garsiojo Džeimso Bondo kūrėjas) – britų jūrų žvalgybos karininkas. Angus Vilsonas savo pirmuosiuose kūriniuose pasinaudojo asmeniškais įspūdžiais, patirtais tarnaujant dešifravimo centre Bletčli-Park. Nepaprastai įtemptas darbas ir karo meto nepritekliai nualino jo sveikatą ir psichoterapeutas patarė jam imtis kūrybos. Rašytojas Džonas P. Markandas dirbo JAV strateginių tarnybų valdyboje.

Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai buvo nepalyginamai skurdesni šnipų literatūros derliumi, lyginant juos su „šaltojo karo“ laikotarpiu, per kurį įvyko nesuskaičiuojama daugybė Vakarų ir Rytų agentų susirėmimų. Knygų puslapiuose ėmė mirgėti didvyrių ir piktadarių, dirbusių CŽV, MI 6 ir KGB, darbai darbeliai. Stambiausios pasaulio specialiosios tarnybos tarsi išėjo į dienos šviesą ir pateko į beletristikos masinio vertintojo teismą. O dokumentinės informacijos apie jų veiklą, kaip ir anksčiau, beveik nebuvo. Daugumoje šnipų romanų pagrindiniai herojai, žinoma, visai nebuvo panašūs į realius žvalgybininkus, agentus, specialiųjų tarnybų darbuotojus. Rašytojas Malkolmas Mageridžas, Antrojo pasaulinio karo metais tarnavęs žvalgyboje, yra pasakęs, kad literatus šnipų žanras vilioja taip, kaip nestabilios psichikos žmones psichiatro profesija, o impotentus – pornografija.

Janas Flemingas – žurnalistas, biržos brokeris, britų jūrų žvalgybos direktoriaus kontradmirolo Džono Godfrio asmeninis padėjėjas, bet svarbiausia – Džeimso Bondo kūrėjas. Į šio žanro literatūrą jis įsiveržė pasirodžius romanui „Kazino Rojalis“ (pirmoji iš vienuolikos „bondianos“ knygų, vaizduojančių bebaimius superherojus). JAV prezidentas Džonas Kenedis yra viešai pasakęs, kad Bondo kūrėjas Janas Flemingas yra mėgiamiausias jo rašytojas, ir knygoms (taip pat ir filmams) užtikrino milžinišką pasisekimą ir JAV, ir Anglijoje. Džeimsas Bondas arba Agentas 007 – bebaimis britų slaptasis agentas, kurio priešininkas – Sovietų Sąjungos „Smeršas“. „007“ pagal autorių reiškia, kad šis herojus turėjo „licenziją žudyti“. Šios serijos romanai – fantazija su kruopelytėmis tiesos. Nepaisant to, toks atviras Vakaruose nepaprastai populiaraus herojaus priešiškumas Sovietų Sąjungos jėgos struktūroms labai nepatiko, kėlė susirūpinimą Maskvai, todėl bulgarų rašytojas A. Guliaška parašė knygą, kuria buvo siekiama pataisyti (manoma – pavedus KGB) nepatrauklų „Smeršo“ ir rusų įvaizdį. Romanas „Zachovo misija“ buvo spausdinama sovietų laikraštyje „Komsomolskaja pravda“ pavadinimu „Avakumas prieš 007“.

Pagal veiklos pobūdį Janas Flemingas beveik neturėjo operatyvinio darbo reikalų, buvo kabinetinis tarnautojas, nors nuolat nešiojosi desantinį peilį ir plunksnakotį, kuriame, jo žodžiais, buvo ašarinių dujų užtaisas. Nepaisant to, legendoms apie jo žygdarbius nėra galo. Tiesa, visos jos atsirado po to, kai romanai apie Džeimsą Bondą tapo labai populiarūs tiek JAV, tiek Anglijoje.

1964 metais Flemingas mirė. „Agentą 007“ toliau „globojo“ Džonas Gardneris. Pradžioje šis rašytojas Bondą pakeitė savuoju slaptu agentu Boisi Oks, pasirodžiusiu romane „Likvidatorius“ (1964) ir kai kuriuose kituose. O pirmąja jo Džeimso Bondo imitacija tapo romanas „Atnaujinta licencija“, išleistas Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Valstijose 1981 metais. Vėliau Gardneris kasmet išleisdavo po knygą.

Kai kurios Jano Flemingo knygos apie Džeimsą Bondą: „Gyvenk ir leisk numirti“, „Mupreikeris“, „Briliantai visam laikui“, „Daktaras Ne“, „Auksinis pirštas“, „Žaibo kirtis“, „Šnipas, kuris mane mylėjo“, „Žmogus su auksiniu pistoletu“...

O štai Džonas Le Karė pirmą kartą skaitytoją supažindino su realistiniu agentu - žvalgu: susimąsčiusiu, kenčiančiu ir ne visai suprantančiu vaidmenį, kurį jam tenka vaidinti. Pavargęs nuo gyvenimo, visko matęs Džordžas Smailas pirmą kartą pasirodė romane „Kvietimas pas mirusiuosius“ (1961), tačiau pasaulinį pasisekimą ir žanro meistro šlovę Le Karė pelnė knyga „Šnipas, atėjęs iš šalčio“ (1963).

Le Karė turėjo didelės įtakos kitiems šio žanro romanų autoriams: pasirodė naujų „realių“ herojų, primenančių Džordžą Smailą, veikiančių tikrose situacijose, su tikra šnipinėjimo technika.

Trevanjanas (literatūrinis Rodo Vitkerio vardas) romanais „Eigerio sankcijos“ (1973) ir „Šibumi“ (1979) prie realizmo pridėjo dar ir brutalumą. O štai produktyvusis Robertas Ladlemas nusprendė susirasti kažką panašaus į „aukso vidurį“ tarp Flemingo fantastiškumo ir Le Karė perdėto realizmo – jo romanų herojai grumiasi su globaliais planais užgrobti pasaulį.

Valstybių žvalgybų kova svarbiuose politiniuose tolimos ir netolimos praeities įvykiuose neretai buvo ir tebėra tokia sudėtinga ir kvapą gniaužianti, kad galėtų drąsiai prilygti geriausių nuotykinių romanų intrigoms. Ribos tarp išmonės ir tikrų faktų literatūroje kartais būna labai neryškios. Literatūriniai žvalgybininkų „viražai“ kai kada atrodo tokie tikroviški, kad CŽV net įsteigė šio žanro knygų, išleistų visame pasaulyje, biblioteką. Pastaruoju metu populiaru, kad buvę specialiųjų tarnybų darbuotojai imasi rašytojo plunksnos, o rašytojai, nedirbę minėtose tarnybose, tampa rimtais šios senos kaip pasaulis žmogiškosios veiklos žinovais ir tyrėjais. Tiesa, kai kada darbą su dokumentais jiems atstoja laki vaizduotė.

Specialiųjų tarnybų vadovybė dažniausiai šnairomis žiūri į savo pavaldinius, kurie staiga nusprendžia atidėti į šalį „apsiaustą ir durklą“ ir imasi plunksnos. Seras Komptonas Makenzis, pavyzdžiui, buvo apkaltintas pažeidęs valstybės paslapties įstatymą ir teisiamas. Jis aprašė savo karjerą autobiografijoje „Graikiški atsiminimai“ (1932). Būtent po šios knygos pasirodymo jis ir atsidūrė teisme. Britų valdžia areštavo visą knygos tiražą ir išėmė iš prekybos. Makenzis buvo kaltinamas tuo, kad paviešino pirmojo MI 6 direktoriaus, 1-ojo rango kapitono sero Mansfildo Kamingo slapyvardį. Nors Kamingas tuo metu jau buvo miręs, Makenzis buvo pripažintas kaltu ir turėjo sumokėti 100 svarų sterlingų bei teismo išlaidas. Vėliau draudimas spausdinti ir platinti knygą buvo panaikintas, ir 1940 metais ji buvo pakartotinai išleista pavadinimu „Egėjo atsiminimai“. Visus šiuos įvykius Makenzis aprašė kitoje knygoje „Graikija mano gyvenime“ (1960).

Kitas pavyzdys. 1975 metais Frenkas Snepas buvo atšauktas į CŽV centrinę būstinę iš Pietryčių Azijos, paaukštintas pareigose ir apdovanotas už „analitinius nuopelnus“ paskutiniosiomis Vietnamo karo dienomis. Išėjęs iš CŽV Snepas parašė knygą „Padorumo pauzė“ (1977) su paantrašte: „Ataskaita apie gėdingą Saigono epilogą, kurį surašė vadovaujantysis strateginis CŽV Vietnamo analitikas“. Daugiausia 580-ties puslapių knygoje kliuvo valstybės sekretoriui Henriui Kisindžeriui už jo superslaptas „taikias“ derybas su Šiaurės Vietnamu, kurias Snepas pavadino „virtuozišku cirko pasirodymu“. CŽV nusprendė, kad Snepas pažeidė slaptojo susitarimo su valdyba sąlygas, pagal kurias jis privalėjo pirmiausia rankraštį parodyti CŽV cenzūros padaliniui. 1980 metais byla atsidūrė Aukščiausiajame teisme, kuris CŽV naudai iš Snepo autorinio honoraro priteisė 140 000 dolerių. Be to, jam buvo nurodyta suderinti su CŽV naują romaną „Interesų sutapimas“. Knygoje buvo rašoma apie galimą CŽV dalyvavimą prezidento Dž. Kenedžio nužudyme. Keista, tačiau CŽV neprieštaravo tokiai versijai ir tik paprašė romane neminėti tikro vieno valdybos darbuotojo vardo, nors dėl daugelio kitų romane minimų CŽV darbuotojų pastabų neturėjo.

Britų vadovybė griežtai kritikavo Le Karė ir Gremą Griną už jų kūrybą, pasakojančią apie specialiųjų tarnybų veiklą. Pasirodžius knygai „Mūsų žmogus Havanoje“ Griną taip pat bandyta patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tokių pavyzdžių daug.

JAV CŽV direktoriui Ričardui Chelmsui labai nepatiko Le Karė romanai apie šnipus, ypač „Šnipas, atėjęs iš šalčio“. Rašytoją jis kaltino cinišku tonu ir daugybe šmeižikiškų išdavysčių scenų. Tačiau tas pats Chelmsas paskatino Hovardą Chantą sukurti „amerikietišką atsaką“ Džeimsui Bondui. Jis, kaip ir jo pirmtakas Alenas Dalesas, manė, kad tokia literatūra bus gera reklama specialiosioms tarnyboms, neturinčioms galimybės pačioms save pasireklamuoti. Le Karė žodžiais, žvalgybininkai, atsivėrę ateinantiems pas juos rašytojams, pradžioje nepakankamai suvokė, kokią didelę kainą jiems teks už tai sumokėti. „Rašytojas – tai savotiškas diversantas, jeigu ne išdavikas, – pasakė Le Karė interviu „Sandi Taims“ 1986 metais. – Ir juo geresnis rašytojas, juo daugiau paslapčių jis pagarsins. Specialiosios tarnybos, atrodo, pagaliau tai suprato, nes, kiek man žinoma, dabar jos ne itin lepina plunksnos brolius“.

Dažnai net įgudusiam skaitytojui nelengva nustatyti, kur baigiasi fantazija ir prasideda tiesa ir atvirkščiai. Ypač tai aktualu dokumentinėms knygoms (memuarams), parašytoms buvusių žvalgybininkų. 1968 metais Haroldas (Kimas) Filbis paskelbė atsiminimus „Mano tykusis karas“, kuriuose papasakojo apie savo karjerą MI 6 ir KGB. Buvo tikimasi, kad ši knyga bus persunkta sovietinės propagandos. Tačiau Gremas Grinas pavadino ją „žymiai tikslesne, negu visi kiti panašūs darbai, kuriuos aš galiu prisiminti“.

Teksto šaltinis: xxiamzius.lt

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose. Norite rekomenduoti knygą? Padarykite tai čia.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą