Paieška

„Kietas“ detektyvas

1922 metų birželio 1 d. palpas /1/ „Juodoji Kaukė“ („Black Mask“) išspausdino K. Dž. Deilio (Carrol John Daly) apsakymą „Atviro delno riteriai“, kuriame autorius sukūrė pirmą kieto seklio (hard-boiled detective) modeli – Reisą Viljamsą (Race Williams). Šis žmogus – privatus seklys. Surasti ir suimti nusikaltėlį – jo tiesioginis darbas: gerai apmokamas, tačiau ir labai pavojingas. Kaip ir nusikaltėliai, Viljamsas nešiojasi ginklą, jo savigynos instinktas puikiai išugdytas. Kaip ir klasikinio detektyvo herojus, jis suranda nusikaltėlius, bet tam reikia nueiti didelių pastangų, juodo darbo, klaidų ir išmėginimų kelią, ir čia mažai kuo gelbsti beveik mistinė loginio mąstymo jėga.

Taip, praėjus 89 metams po pirmos pasaulyje Vidoko (Francois Eugene Vidocq) detektyvinės agentūros atidarymo, 81 metams po E. A Po (Edgar Allan Poe) pirmo privataus seklio paveikslo grožinėje literatūroje pasirodymo, po gerų trijų dešimtmečių Šerloko Holmso karaliavimo Anglijoje ir Niko Karterio /2/ Amerikoje, į literatūrą atėjo privatus seklys, veikiantis žymiai sudėtingesnėje visuomenėje, kurioje jau negalima taikyti tiesioginių įstatymo, teisingumo, pareigos ir socialinių luomų sąvokų: „įstatymas nėra teisingumas. Tai labai sudėtingas mechanizmas. Jeigu tiksliai paspausite atitinkamus mygtukus ir dar jus lydės sėkmė, teisingumas gali pasirodyti. Toks mechanizmas yra viskas, kas liko iš gerų įstatymo norų“ (R. Chandler „The Long Goodbye“).

Dėl stipraus kapitalizmo, didelės profsąjungų įtakos, pokarinių dvidešimtųjų metų suklestėjimo Amerikos miestų kultūra tapo chaotiškesnė, labiau konkuruojanti, įnirtinga ir intensyvi. Reaguodami į tuos pasikeitimus, kietojo detektyvo autoriai priartino savo kūrinius prie gyvenimo ne vien pateikdami skaitytojui intelektualią paslaptį (mystery), bet ir parodydami realią tikrovę, visuomenės ir individo ryšius. Kai R. Čandleris rašė, kad kietoji (hard-boiled) mokykla „grąžino žmogžudystę tiems žmonėms, kurie buvo tą padarę dėl įvairių priežasčių, o ne tam, kad turėtų lavoną; ir savo rankomis, o ne dirbtiniais dvikovų revolveriais, nuodais ir tropinėmis žuvimis“, jis kartu pažymėjo, kad nusikaltimas tapo Amerikos gyvenimo faktu. Pasaulis buvo dar neatsigavęs po pirmojo industrializuoto karo, kuriame buvo pademonstruoti nauji naikinimo ir prievartos potencialai. Įniršis tęsėsi ir taikos metais. Per vieną dešimtmetį, kuris vadinosi „griaudžiančių dvidešimtųjų“ („roaring twenties“) vardu, Aštuonioliktoji Pataisa milijonus eilinių piliečių padarė pramoniniais kriminalistais. Prohibicija buvo tik tariamas dalykas, slaptos įstaigos veikė visu tempu, gamybos kiekiai po nutarimo nesumažėjo, skirtumas buvo tik tas, kad gamintojais – vietoj kapitalistų – tapo kriminalistai. Tai buvo Al Kaponės ir Arnoldo Rošteino iškilimo metai, visuomenėje atsirado naujas reiškinys – atviras gangų karas. Ginkluotame susirėmime tarp FTB agentų ir spekuliantų gėrimais buvo sunkiai sužeistas Vermonto senatorius.

Sukūręs modelį bebaimio vienišo seklio, dažnai „paimančio įstatymą į savo rankas“, K. Dž. Deilis nesiskyrė su juo beveik tris dešimtmečius ir jo dėka pasidarė žinomiausias bei geriausiai apmokamas palpų rašytojas. Per tą laiką apie Reiso Viljamso užsiėmimą („business“ – tas žodis minimas maždaug du kartus per šimtą žodžių, pabrėžiant pagrindinį skirtumą tarp klasikinio ir kietojo detektyvo) jis parašė daugybę apsakymų. „Juodosios Kaukės“ leidėjas Haris Nortas (Harry North) pažymi, kad Deilio apsakymo pasirodymas žurnale įgalindavo padidinti tiražą 15 procentų. Deilis rašė aistringus, svaiginančio tempo trilerius, jo stilius vis gerėjo ir ilgos karjeros gale pasidarė tobulas, aišku, žanro rėmuose. Deilio, kaip rašytojo, karjera baigėsi, nustojus leisti palpų žurnalus, tačiau jo indėlis į Amerikos kietojo detektyvo kūrimą yra neginčytinas, jis, nors ir nepakilo virš palpų lygio, padarė kryptingą įtaką Horacijaus Makkojo (Horace Maccoy), E. S. Gardnerio (Erle Stanley Gardner), Dešilo Hemeto (Dashiell Hammett) ir Raimondo Čandlerio (Raymond Chandler) kūrybai.

Pastarieji du parašė geriausius kietojo detektyvo romanus, įnešė didžiausią indėlį į to žanro rutuliojimą, jie yra net ir konservatyviausiai nusiteikusių kritikų priimti į grožinę literatūrą, iš jų kūrinių universitetų studentai rašo diplominius darbus.

DEŠILAS HEMETAS (1894-1961) – pagrindinių herojaus moralinių principų kūrėjas.

Rašytojas sukūrė vieną iš pačių ryškiausių ir profesionaliausių privačių seklių paveikslų – Semą Speidą (Sam Spade). Hemetas puikiai žinojo aprašomą objektą, nes pats 3 metus (1915-1918) dirbo privačiu sekliu Pinkertonų agentūroje. Vienas iš pirmųjų jo atliktų darbų buvo sėkmingas dingusio Ferio žiedo ieškojimas, o paskutinis – 200000 dolerių vertės pavogto aukso radimas išplaukiančio į Australiją garlaivio kamine.

Kūrė iš patyrimo, realaus savo darbo momentus panaudodamas Semo Speido veiksmų aprašymui. Kaip pažymėjo daugiau kaip tris dešimtmečius bendradarbiavusi su juo Liliana Helman (Lillian Hellman), Dešilas Hemetas „jau buvo rašytojas, dar prieš pradėdamas kurti“. Konkretus seklio darbas padėjo Hemetui pasiekti savo kūriniuose ypatingo profesionalumo ir tikrumo. Jau tapęs žymiu rašytoju ir vadovaudamas žurnale recenzijų skyriui, jis teikė didelę pagalbą jauniems rašytojams, nurodydamas konkrečiais pavyzdžiais jų klaidas – stengėsi pasiekti, kad aprašomi įvykiai ar pojūčiai būtų kuo tikslesni. Hemetas visada turėjo aiškią gyvenimo liniją: 1942 metais jam pavyko užsirašyti į armiją, kur ištarnavo 3 metus, konkrečia ir reguliaria pagalba rėmė kairiųjų partijų judėjimą.

Hemeto herojus – Žemyno Operatyvininkas, pasirodęs „Juodosios Kaukės“ žurnale tik 4 mėnesiais vėliau už Reisą Viljamsą, – artimesnis paprastam žmogui negu supermenas, o kad jo kova su tamsiomis visuomenės jėgomis būtų sėkminga, tai jam duodami du vertingi ginklai: nepaprasti gabumai ir tvirtas moralinis kodeksas. Jis mėgsta savo darbą ir jaučia pasitenkinimą, kai jį gerai atlieka. Atsidavęs žmogus, dirbantis pagal kodeksą, kuris tapo visų vėlesnių privačių seklių etiniu modeliu. Šit kaip jis atsako sulaikytai dėl nužudymo ir apiplėšimo moteriai, kuri bando jį papirkti:

„– Paaiškinsiu jums tai, – pertraukiau. – Nekreipsime dėmesio, kiek turiu sąžinės, lojalumo klientui ir taip toliau... Aš esu seklys, kadangi man patinka tas darbas. O meilė darbui sukelia norą atlikti jį kaip galint geriau. Kitu atveju viskas neturi prasmės. Tokia mano padėtis. Nieko daugiau nežinau, nesidomiu, nenoriu žinoti ar domėtis kuo kitu. To neatsvers jokia pinigų suma.

– Jūs kalbat tik apie pinigus, – ji atsakė. – Aš sakau, kad turėsit viską, ko paprašysit.

To jau buvo per daug. Nežinau, iš kur tos moterys semiasi tokių minčių.

– Dar esat visa įsitempusi, – šiurkščiai atsakiau. – Galvojate, aš esu vyras, o jūs – moteris. Klystate. Aš esu gaudytojas, o jūs – tas, kuris bėga priekyje. Jokio žmoniškumo čia negali būti. Ar galite tikėtis, kad šuo, sugavęs lapę, žais su ja...“
(„The Gutting of Coufignall“).

Tai yra kodekso esencija: kietas seklys ištikimas savo moraliniams principams. Pradėjęs reikalą, herojus turi baigti jį ir neleidžia niekam – pinigams, seksui, draugystei, asmeniniams pomėgiams – iškreipti jį iš tikro kelio.

Intensyvi Hemeto literatūrinė veikla truko 12 metų, o 1929-1934 metais jis parašė 5 romanus, trys buvo ekranizuoti, tarp jų – tris kartus „Maltos sakalas“ („The Maltese Falkon“), kuriame pirmą kartą pasirodė Semas Speidas. Paskutinė filmo versija, 1941 metais sukurta Džono Hiustono (John Huston), yra pripažintas geriausias visų laikų detektyvinis filmas, o Semo Speido vaidmenį atliko Hampris Bogartas (Humprey Bogart), geriausias pasaulyje kieto seklio paveikslo kūrėjas. Speidas yra tvirtas, ciniškas, visiškai savimi pasitikintis, be sentimentų, net galintis turėti meilės ryšių su savo kompaniono žmona, bet taip pat sėkmingai, nesuabejojęs niekuo, ramia širdimi galintis suimti moterį, kurią tikrų tikriausiai myli, sužinojęs, kad ji yra žudikė.

Kadras iš filmo „Maltos sakalas
Moralinis kodeksas, kurį jis pasirinko, nepripažįsta jokių dviprasmybių: seklys, norėdamas padėti visuomenei, turi kai ką atimti iš savęs. Ir visa tai atliekama šaltai, nerodant jokių emocijų.

Pirmieji Hemeto apsakymai taip pat parodė jo sukurto kieto seklio pažiūrą į prievartą: ji nėra nei nemaloni, nei trokštama – ji suprantama kaip įprastas dalykas, kaip sekimo rezultatas arba bausmė už blogą elgesį.

„Kietumas“ – tai ne seklio požiūrio į prievartą apibrėžimas, bet žodis, apibūdinantis jo reakciją į visuomenę. Širdies gilumoje kietas seklys yra romantikas; jis ir turi toks būti, kadangi jį valdanti optimistinė mintis, kad jis, dirbdamas vienas, gali palaikyti tvarką visuomenėje, nuolat gauna spyrį į dantis“, – rašė antologijos „The Great American Detective“ (1979) autoriai. /3/ Talentingiausias iš šiuolaikinių R. Čandlerio pasekėjų amerikiečių rašytojas Rosas Makdonaldas (Ross MacDonald) savo esė rinkinyje „The Writer as Detective Hero“ rašo, kad kietojo detektyvo romanai „gali būti apibrėžiami kaip jautrumo romanai. Jų pagrindinė tema – žmogaus vienišumas dideliame mieste ir aštrus skausmas jausmingo žmogaus, kovojančio su žiauriausiais korupcinės visuomenės elementais“. Kietas seklys jautrus ir lengvai „sužeidžiamas“, tačiau jo ginklas prieš neišvengiamą idėjų žlugimą – cinizmas.

Už tokį išraiškingą seklio, kaip kieto idealisto, paveikslo sukūrimą mes turime boti dėkingi dviems Kalifornijos svajotojams – Semui Speidui ir Filipui Marlou (Philipe Marlowe).

RAIMONDAS ČANDLERIS (1888-1959) – turtingos seklio asmenybės kūrėjas. /4/

Filipas Marlou – olimpiškai šaltakraujis romantikas ir aistringa „privati akis“ – veikia visuose Čandlerio romanuose ir keturiuose apsakymuose (iš 24). Jo reagavimo į vykstančius įvykius skalė labai plati: nuo brutalumo, cinizmo ir šaltumo iki sentimentalumo ir net laikino nukrypimo nuo savo principų (dėl draugystės ar stipraus jausmo). Toks charakterio platumas yra Marlou esminis bruožas. Jis nuolat patenka į dvigubą ar trigubą „malūną“, nes jam, dirbančiam savo darbą, tenka suktis tarp visuotinai priimtų ir nepajudinamų normų, klientų pageidavimų ir policijos valdžios. Pastaroji ypač dažnai „rūpinasi“ Marlou, jai beveik visada atrodo, kad seklio alibi „yra toks tvirtas, kad net įtartina“, todėl daugeliu atvejų jam tenka saugoti ne tik privačius asmenis ar instrukcijas, bet ir save: vykdamas su užduotimi į kai kurias Kalifornijos vietoves, turi „pasiimti su savimi atsarginę galvą“. Marlou puikiai supranta, kokioje visuomenėje gyvena: „Mes esame didelė, galinga, turtinga, nežabota tauta, ir nusikaltimas yra kaina, kurią mes mokame už tai, o organizuotas nusikaltimas yra kaina, kurią mes mokame už visą struktūrą („The Long Goodbye“)“.

Atrodo, kad turėtų būti lengva dirbti, laikantis tvirtų moralės normų, tačiau visuomenės struktūra yra tokia susipynusi, kad neretai Marlou arba patiria nemalonumų su policija, arba rizikuoja savo reputacija, arba imasi jam nepriklausančios atsakomybės (kaip atsitinka viduryje pirmo Čandlerio romano „Didelis miegas“, „The Big Sleep“).

Filmo „Didysis miegas“ (1946) plakatas
Paskutiniame ir labiausiai išrutuliotame romane „Ilgas atsisveikinimas“ („The Long Goodbye“) trumpam nukrypti nuo aiškios veikimo linijos paskatina draugiškumo jausmas Teriui Lenoksui. Marlou rizikuoja savo darbu ir net gyvybe, kad padėtų jam, nes Teris buvo vienas iš nedaugelio žmonių, su kuriuo jis jautėsi gerai, bendravimas su kuriuo jam buvo reikalingas – tikras draugas. Bet gale romano, įsitikinęs, kad dėl Lenokso kaltės žuvo geras žmogus, Marlou atsisako atnaujinti draugystę, nors pats ir patiria netekimo jausmą: „Jis apsisuko, perėjo per kambarį ir išėjo. Žiūrėjau, kaip užsidaro durys. Klausiau jo žingsnių, aidinčių koridoriuje su marmuro imitacija ant sienų. Netrukus susilpnėjo, paskui nutolo. Vis tiek klausiau. Kam? Ar troškau, kad staiga sustotų, apsisuktų, grįžtų ir kalbėtų su manim taip, kaip aš noriu. Ką gi, jis negrįžo. Tai buvo paskutinis kartas, kada jį mačiau („The Long Goodbye“).

Spręsdamas kiekvieną reikalą – nesvarbu, ar prašomas kliento, ar veikiamas profesinės nuojautos ir potraukio – Marlou ateina į pasikartojantį visose istorijose apie šį seklį finalą: romantinę vienatvę. Jis pastabus, moka įvertinti tikrą ar įdomų grožį, nevengia jausminių dalykų, tačiau viską daro žinodamas, kad jo pašaukimas ir profesija neleis jam ramiai gyventi meilės glėby, o paklaustas, kodėl iki šiol nevedė, atsako: „Neturiu to, ko reikalauja tos moterys, kurias norėčiau vesti. O tų kitų visai neverta vesti prie altoriaus. Užtenka jas suvedžioti, jeigu jos pačios to nepadarys anksčiau („The Little Sister“).

Atsidavęs keistuolis Marlou, kurio vienu požiūriu tikrai niekas nenuskriaus: neatims jo neišsenkančio „turto“ – vienatvės. Gerai dar, kad kiekvieną išsiskyrimo situaciją jis moka pakomentuoti lyg iš šalies, sugebėdamas kiekvienai moteriai parinkti atitinkamą būdą, stilių ir frazę: „Prancūzai turi labai gerą pasakymą. Jie apie viską turi ką pasakyti ir visada yra teisūs. Atsisveikinti – tai tarytum šiek tiek numirti („The Long Goodbye“).

Nuolatinis savęs kontempliavimas, kuriame pasireiškia ir autoriaus nuomonė bei autoironija, padeda Marlou kiekvienąkart atsigauti po asmeninių sukrėtimų ir profesinių nesėkmių. Būdamas nepavydėtinose situacijose, jis gali su dideliu rimtumu pakomentuoti, kad, pritrenktas ir vedamas dviejų banditų, kartu su jais atrodė „kaip skanus sumuštinis“, tik atsigavęs po apsvaigimo vaistais, buvo toks naudingas, kaip „baletmeisteris su medine koja“, gali tiksliai užtikrinti, kad per pusę dienos „padariau tik keturias klaidas“.

Sekdamas seklio veiksmus, didžiulės Marlou įtaigos veikiamas, skaitytojas „įtraukiamas“ į knygą, atsiranda veiksmo pasaulyje: dalyvauja pats, girdėdamas posakių intonaciją, balso spalvą, aiškiai matydamas piešiamus vaizdus. Ypač spalvingai ir vaizdžiai seklio vaizduotėje atsispindi sutiktų moterų paveikslai, jis sugeba kurti grožio modelius, apibūdinti tipus, kiekvienai suteikti nepralenkiamo tikroviškumo. Visokių jų pasitaikė misterio Marlou kelyje, ir tik kelios norėjo jį vadinti Filipu. Buvo toks sąžiningas elgesyje su jomis, kad tik nedaugeliui kilo iliuzijų, tik kelios neįvertino jį užvaldžiusio darbo svarbumo ir pasakė, kad „visą gyvenimą laikė save jam“, kad vertėtų pabandyti, nes jis „gali prarasti tik dulkes ant savo stalo, nešvarias dėmes ant užuolaidų ir savo tuštoko gyvenimo vienatvę“.

Nors dažniausiai pasitaiko moterys, kurias pamačius „privati akis“ iš karto nustato joms aukštesnę ar žemesnę vietą konkrečiai apibrėžtame grožio diapozone nuostabi-graži, bet yra dar ir „netelpantis į tikslaus apibūdinimo rėmus neurotinis grožis, kuriam trūksta kiek nuodugnesnio makiažo, kad būtų įspūdingas“, yra ir toks, kai dėmesys atkreipiamas į akis: „dideles, drėgnas, simpatiškas, kaip šlapi akmenys“; viena „iš trisdešimt pėdų atrodė klasiškai, o iš dešimt pėdų atrodė kaip kažkas, padarytas tam, kad į jį žiūrėtum iš trisdešimt pėdų atstumo“, kita pasirodė kaip „sapnas-svajonė: auksiniai plaukai skrybėlaitėje įsitaisę kaip paukštelis lizde..., šypsena tokia rinktinė ir gryna, kad suparalyžuoja..., aptarnauti ją padavėjui reiškė atlikti misiją gyvenime...“, o, pagavęs jos žvilgsnį, Marlou „kažkur prasmego ir jam užėmė kvapą“.

Kokie įvairūs Marlou vaizduotės atspindžiai, kiek daug jis pamato žmonėse! Tai dar viena nepakartojama mūsų seklio savybė.

Atlikdamas reikalus, mūsų seklys sutinka daugybę žmonių, iš kurių beveik kiekvienas gali jam padėti, tik reikia rasti su jais bendrą kalbą. Marlou puikiai sugeba ir tai. Su kiekvienu bendrauja jo kalba ir stiliumi: galingo jį tempiančio viena ranka laiptais aukštyn Malojaus paprašo paleisti, sakydamas: „Esu jau didelis ir moku pats vaikščioti“, džiaugdamasis kartu, kad nepaėmė revolverio, nes tas tipas „būtų išplėšęs jį iš rankos ir sukramtęs“; stebisi negru, kurio negalima papirkti ir klausia: „Kas iš tavęs išeis, kai užaugsi?“, o tas rimtai atsako: „Jau esu suaugęs, turiu žmoną ir tris vaikus“; smalsuoliui, kuris domisi, ar galima paklausti jo pavardės, atsako: „Paklausti galima, bet galima negauti atsakymo“; klientės, nuolat besiskundžiančios astma ir gydančios ją eiliniu porto buteliu, atsiklausia (ši kartą tik mintyse, bet ir tai sugeba pastatyti ją į vietą) „ar nepakenks jos astmai, jeigu jis užkels koją ant kojos“.

Filipo Marlou paveikslas turtingas tokių charakterio savybių bei neeilinių gabumų – PATS GERIAUSIAS kietojo detektyvo žanre. Sukurtas tikro talento rašytojo, jis išsiplečia už žanro rėmų, savo vaizdingumu gali konkuruoti su visos grožinės literatūros pagrindiniais herojais, o svarbiausia – MARLOU GYVENA: skaitydami tikime, kad ten tikrai veikia garbingas teisingumo riteris Filipas Marlou, o jeigu tektų kada vykti į Pietų Kaliforniją, sakytume, kad važiuojame į Marlou žemę.

Tie du ryškiausi kieto seklio paveikslai labai prisidėjo prie viso detektyvo žanro plėtojimo, ir jis pasiekė tokį lygi, apie kurį minėtos antologijos autoriai rašė: „Per 137 savo augimo metus detektyvinis romanas pasiekė MITO STATUSĄ: jo centre – seklys, kaip mitinis herojus... Jis yra ir bus nepaprastai populiarus, kadangi egzistuoja kaip sustiprinta versija moralaus, teisybės ieškančio žmogaus, kokiu kiekvienas mūsų nori būti“.

R. Čandleris rašė lėtai, apgalvodamas kiekvieną žodi, posakį, tobulu stiliumi. Jo kalboje plaukė metaforos, labai tinkančios įdomiems žmonėms, kuriuos aprašinėjo. Jo neapakino ryškios neono lempos, šviečiančios vaivorykštės spalvomis Pietų Kalifornijos nakty. Jis turėjo žvilgsnį, kuris prasiskverbdavo pro sutemas, miglą ir rūką. Viską matydavo ir viską girdėdavo. Ypač atidus kalbos klausymas padėjo jam nupiešti įtikinamus visų veikėjų paveikslus, nes sugebėjo jų kalbai parinkti žodžių ir posakių, būdingų atitinkamo visuomenės sluoksnio arba atskirų specialybių bei tautybių kalbai. Todėl Marlou turi dar vieną pliusą: jis – didelis slengo žinovas, jo kalba tikra ir gyva.

Didžiulis R. Čandlerio nuopelnas kalbai – slengo vartojimas literatūros kūrinyje. Tai parodo, kad autorius gerbė kitų žmonių, kuriems norminė kalba buvo per siaura, sugebėjimus, fantaziją, vaizduotę, nes slengas – tam tikra atskirų individų ir grupių kūryba, kurios procese gimsta žodžiai, palaikantys kalbos gyvybingumą, atnaujinantys ir nuspalvinantys ją. Tuo rašytojo sukauptu lobiu vaisingai naudojasi Amerikos universitetų lingvistikos specialistai: programose įrašytą šnekamosios kalbos disciplinos kurso dalį studentai įsisavina iš R. Čandlerio kūrinių.

Rašytojas nagrinėjo geriausius pasaulinės literatūros kūrinius, gerbė žymiausius autorius, nuolat prisimindavo juos. Visa tai parodė savo herojaus paveikslu: laikas nuo laiko Marlou kalboje pasigirsdavo aliuzijos į literatūrinius herojus ar rašytojus: seklys, pačiupinėjęs savo kojas, padaro išvadą, kad jos „tokios šaltos, kaip Finegano, kai jį vežė laidoti“ – Džeimso Džoiso, XX amžiaus intelekto rekordininko, nesibaigiantis romanas-ratas „Finegano šermenys“; paaiškina Harvardo absolventui, kad jo cituotos minties autorius nelabai gerai pažinojo moteris, nes rašė: „Salonuose, kur moterų daug, kalbančių apie Mikelandželą...“ – elitinės poezijos vado T. S. Elioto „Bevaisė žemė“; atsigavęs svetimame kambaryje po eilinio pritrenkimo ir prisiminęs, kad girdėjo krentant revolveri, tamsoje ieško jo „atidžiai, kaip prarasto laiko“ – Marselio Prusto turtingiausio septynių dalių literatūrinio pasaulio prisiminimas. Taip pat minimi filosofai, muzikantai, kino aktoriai, geriausi sportininkai ir komandos, ankstesnės literatūros privatūs sekliai, nupieštas spalvingas tos epochos visuomenės gyvenime paveikslas.

Kadras iš filmo „Didysis miegas“ (1946)
Iš septynių R. Čandlerio romanų, parašytų nuo 1939 iki 1958 metų (pirmą apsakymą „Juodajai Kaukei“ pardavė 1933 metais, o per kitus šešerius metus parašė aštuoniolika apsakymų), ekranizuoti šeši, iš kurių „The Big Sleep“ ir „Farewell My Lovely“ – po du kartus. Pirmajame, kurį 1946 metais pastatė Hovardas Houksas (Howard Hawks), Filipo Marlou vaidmenį sukūrė Hampris Bogartas, vaidinęs čia kartu su savo žmona Laurena Bakai (Lauren Bacall). Ši pora prieš keletą metų įvykusioje pasaulio kino kritikų apklausoje buvo pripažinta geriausia kriminalinių herojų pora per visą kino istoriją, o Bogartas – geriausiu Marlou vaidmens atlikėju. Antras pagal įtaigumą ir meistriškumą ilgokoje aktorių eilėje yra Robertas Mitčemas (Robert Mitchum), vaidinęs Marlou 1975 ir 1978 metais, atitinkamai antrame ir pirmame filmuose. Trečias – Dikas Pauelas (Diek Powel) 1944 metais pastatytame Edvardo Dmitriko (Edward Dmytrick) filme pagal antrą romaną.

Hamprio Bogarto sukurtas herojus buvo toks tikroviškas, kad visi identifikavo jį su Marlou. Dėl to Bogartui nuolat tekdavo dalyvauti įvairiose varžybose-dvikovose, kuriose kiti aktoriai stengdavosi įrodyti, kad nors vienu požiūriu jie yra geresni. Jie reikalavo, kad savo kietumą, žinomą iš kino ekrano, Bogartas įrodytų ir gyvenime. Bogartas nevengė tų kovų, manė, kad turi ginti savo vaidmens garbę visur ir visada. O tiems, kurie bandydavo kuo nors viršyti jį, pavyzdžiui, nusipirkę daiktą, kurio kaina jam buvo neprieinama, Bogartas atsakydavo, kad „vieno dalyko – geros prigimties – jie negalės nusipirkti už jokius pinigus“.

Pateiktos ištraukos ir pavyzdžiai parinkti vienu požiūriu į R. Čandlerio romanus ir apsakymus. Jeigu reikėtų dar kartą rašyti, jie būtų kitokie. Paskui – dar kiti. Kiekvienai Marlou savybei pailiustruoti galima rasti vis kitų pavyzdžių.

Taigi R. Čandlerio knygas (išskyrus paskutinę – „Playback“, kurios dar neteko skaityti) turėjau po ranka. Aprašytas D. Hemeto – taip pat („Stiklo rakto“, senokai išversto į lietuvių kalbą mūsų anglų kalbos mokytojos E. Rapkauskienės ir, manau, visų mėgėjų perskaityto, neminėjau), o pradžioje panaudojau minėtos antologijos autorių įžangą.

Gal tik trumpam atsisveikinam su žmogum, kuris taip aprašinėjo gyvenimą, kad pasidarė artimas visiems, nes kiekvienas jo knygose surado save ir savo draugus: „Kol kas, drauge. Aš nesakysiu sudie. Aš pasakiau tai tau, kai tas dar kažką reiškė. Aš pasakiau tai, kai jis buvo liūdnas, vienišas ir paskutinis („The Long Goodbye“).

Man R. Čandlerio kūrybos skaitymas buvo ne tik bendravimas su labai įdomia, išradinga, turtinga asmenybe, tvirtai veikiančiu žmogumi. Jame aš dalyvavau kartu su savo draugais, nes kiekvienas iš mūsų turėjo ką pasakyti, padaryti, parodyti – kiekvienas turėjo pakankamai gabumų, kad galėtų pasireikšti, o tai yra gyvybingiausias žmogaus noras – savęs išreiškimas. Girdžiu: „nėra jokių indikacijų; milijonų svajonė negali priklausyti vienam; dirbam, dirbam – Arai, kur suki padangėj lizdą; nieko sau – pasakiau aš pats sau; o dabar paklausykit, ką aš jums pasakysiu: aš einu ten; kada tu buvai atsivedęs?“ Ir ne tik aš prisimenu. Žinau, kad kiekvienam iš mūsų dažnai iškyla to intensyvaus bendravimo laikotarpio vaizdai ir posakiai. Ir mes visi prisimename gražiausius momentus. Vienas kitam buvom reikalingi. Ar jau tokie buvome baisiai įdomūs arba, kaip sakėme, patys geriausi? Aišku, buvom ne vieninteliai. Dar kažkur gal buvo gerų, bet mes jų negirdėjome. Ir ne dėl to, kad nenorėtume ko išklausyti. Jie nekalbėjo arba tik sakė, ką reikia, laikėsi normų, vaidino kuklius. O mes iš keturių penktadalių sutiktų susilaukdavom kritikos, tekdavo jiems pasakyti (savigyna kaip F. M.), kad neturi skonio, ir jie jau nebuvo mūsų dalyviai. Likdavome vėl branduolys ir keli kiti bet visą laiką elgdavomės sąžiningai, sakydavom, ką galvojam, o veikimas buvo atviras. Įsigydavom priešų. Ar labai naudinga jų turėti? Aišku ne, gal tik dėl jų įvairumo patikdavo, kad yra tokių. Bet kitaip negalėjom ir nenorėjom, nes turėjom savo moralinį kodeksą. Kas mus rišo? Jausmas, nenusakomas nei žodžiu „draugystė“, nei „mėgstu“, nei „traukia“. Tai netilpo į vieną žodį ar posakį. Tai buvo „tikras jausmas“, kartais per mažas, kartais per didelis, kitą kartą nukreiptas gal ne ten, kur norėtume, bet tikras. Ir jis lydės ir saugos mus visą gyvenimą. Ir dar toliau.

KOMENTARAI

1. PALPAS – angl. pulp – leidžiamas ant paprasto popieriaus ir labai pigiai parduodamas žurnalas, kuriame spausdinamos nuotykių ir pramoginės istorijos. 1922 metais vienu metu buvo leidžiama 70 pavadinimų palpų (iš viso tais metais buvo 20000 periodinių leidinių, skirtų įvairių skonių skaitytojams ir leidžiančių pasireikšti visų orientacijų rašytojams).

2. Niko Karterio gyvenimo literatūroje laikas (beveik 70 metų: pirma jo nuotykių serija pasirodė 1886 metų rugsėjo 18 d.) – rekordinis tarp kriminalinių herojų, jo nuotykius Nicholas Carter slapyvardžiu aprašinėjo per tą laiką mažiausiai 12 žmonių, o kita tiek jau darbavosi rašant 1964 metais atnaujintą versiją: Nikas Karteris – tarptautinis šnipas.

3. Montanos universiteto darbuotojai William Kittredge ir Steven M. Krauser. Jie yra dar dviejų antologijų autoriai: „Great Action Stories“ (1977) ir „Stories Into Film“ (1979).

4. Raimondas Čandleris (Raymond Chandler), meniškiausias kietojo detektyvo mokyklos atstovas, gimė 1888 metais Čikagoje.

Ankstyvoje vaikystėje su šeima atvyko į Angliją, baigęs mokyklą, studijavo Dulwich koledže, tęsė mokslą Prancūzijoje ir Vokietijoje.

Čandleris išbandė nemažai profesijų: I-ojo pasaulinio karo metais tarnavo kariuomenėje Kanadoje, po to mokytojavo, dirbo knygų apžvalgininku, studentų moksliniu vadovu, buhalteriu, naftos kompanijos viceprezidentu.

Paskutinius 40 gyvenimo metų rašytojas gyveno JAV, daugiausia Pietų Kalifornijoje, kurios vaizdingoje aplinkoje veikia jo kūrinių herojai.
Mirė Čandleris 1959 metais.

Pirmą apsakymą „Blackmailers Don’t Shoot“ išspausdino 1933 metų gruodžio mėnesį žurnale „Black Mask“, o per kitus 5 metus parašė dar 17 apsakymų.

Pirmą romaną „The Big Sleep“ išleido 1939 metais, o paskutinį – „Playback“ – 1958 metais.

Visas Raimondo Čandlerio kūrybinis palikimas – 24 apsakymai ir 7 romanai, kuriuose jis vaizduoja realią tikrovę, pateikdamas skaitytojui įstatymo ir teisingumo sąvokų skirtumą, parodydamas individo ir visuomenės santykius.

Teksto autorius: Jeronimas Brazaitis.
Informacijos šaltinis: R. Čandleris „Aukštas langas“, „Žaltvykslė“, Vilnius, 1990 m.

Komentarų nėra