Konoro Ficdžeraldo tarnybinė charakteristika įspūdinga: jis – karo didvyris, profesionalų profesionalas, mirtinas CŽV ginklas – samdomas žudikas, daug metų tarnavęs savo šaliai, apdovanotas Garbės ordinu, ištikimas šeimos vyras. Tačiau dvidešimt aštuonerius metus jis gyveno dvilypį gyvenimą, ir jau besirengdamas pasitraukti į pensiją, susiduria su pavojingiausiu priešu, kokį kada nors buvo sutikęs – savo bose Helena Dekster.
CŽV direktorė Helena Dekster visada laikydavo valdžios vadžias savo rankose. Bet kai iškilo grėsmė jos pačios karjerai, vienintelis šansas išlikti – tai sunaikinti Ficdžeraldą. Kelios dienos prieš jam pasitraukiant iš priedangos Kompanijos, jis siunčiamas į kitą pasaulio kraštą, gavęs pavojingiausią užduotį: likviduoti iškilusią grėsmę nacionaliniam saugumui – išrinktąjį naują Rusijos prezidentą.
Politinio trilerio veiksmas rutuliojasi nuo Kolumbijos per Ovalinį kabinetą Baltuosiuose rūmuose, rusų mafijos vadeivos slaptąją irštvą Sankt Peterburgo pakraštyje, Rusijos prezidento rinkimų peripetijas, Pietų Afriką iki pat Australijos. Ficdžeraldas turi „išgelbėti pasaulį“ ir save patį, kai CŽV, be Dešimties Dievo įsakymų, galioja dar vienas – vienuoliktasis: neįkliūk.
Taigi pasiėmiau skaityti dar vieną puikaus pasakotojo Džefrio Arčerio romaną, pavadinimu „Vienuoliktas įsakymas“. Pastarasis nepaisant garsaus ir populiaraus rašytojo vardo, man pasirodė kaip savotiška šiuolaikinio trilerio parodija. Jis tiek nuspėjamas ir banalus, kad aš turėjau atsiversti knygos viršelį ir įsitikinti, kad tikrai skaitau Džefrį Arčerį.
Jame pasakojama apie Konorą Ficdžeraldą, karo didvyrį, profesionalų profesionalą, mirtiną CŽV ginklą – samdomą žudiką, daug metų tarnavusį savo šaliai. Dvidešimt aštuonerius metus jis tarnavo šaliai, tačiau dabar, besirengiant pasitraukti į pensiją, jis pats tampa taikiniu.
Na o viskas prasidėjo nuo to, kad jis gavo įsakymą nužudyti Rikardą Gusmaną, kandidatą į prezidento postą Kolumbijoje. Užduotį jis atliko švariai, tačiau, kai apie tai sužinojo pats Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas, jis tai traktavo, kaip jo įsakymų nepaisymą, bei rado šaunią galimybę atsikratyti jau ilgai nemėgstamos CŽV viršininkės Helenos Dekster galvos. Pastaroji pradėjus svilti padams savo vienintelį liudininką išsiunčia į savižudišką misiją – pašalinti naujai renkamą kandidatą į Rusijos prezidento postą.
Taigi trilerio veiksmas rutuliosis nuo Kolumbijos per Ovalųjį kabinetą Baltuosiuose rūmuose, bei Sankt Peterburgo gatves. Ficdžeraldas turės gelbėti savo kailį, bei eilinį kartą sau ir pasauliui įrodyti, kad jis yra tas pats geriausiasis.
Ir nors viskas skamba, kaip kažkas labai puikaus, kaip kažkas labai įdomaus ir kupinas veiksmo, knyga man pasirodė, kaip eilinis pigus trileris. Na bet pažvelkime į viską detaliau.
Konoras Ficdžeraldas užaugo šeimoje, atsidavusioje įstatymui ir tvarkai. Jo senelis Oskaras iš tėvo pusės, šimtmečio sandūroje iš Kilkenio emigravo į Ameriką, o kelios valandos po išsilaipinimo Elis Ailende, prisidėjo prie savo pusbrolio tarnaujančio policijoje. Kadangi buvo tarp mažo būrio farų, nesutinkančių imti kyšių iš gangsterių. Todėl jam nepavyko tarnyboje pakilti aukščiau seržanto laipsnio. Užtat Oskaras susilaukė penkių dievobaimingų sūnų. Trys vaikai stojo tarnauti į policiją, vienas tapo dvasininku, o paties Konoro tėvas ėmė studijuoti baudžiamąją teisę, o baigęs ėmė dirbti FTB. 1949-aisiais jis vedė ir susilaukė vieno sūnaus, kurį pakrikštijo Konoru. Jis buvo talentingas amerikietiškojo futbolo žaidėjas. Jis buvo nedrąsus, ypač kai kalba eidavo apie moteris. Žaisdamas futbolą permiegojo tik su viena mergina, kuri nebuvo išranki žaidėjams. Vėliau jis sutiko Megę Berk, kuri šoko Airių šokių klube. Jis suprato, kad ji bus jo žmona. Juodu susituokė dvi savaitės po to, kai Megė baigė koledžą su pagyrimu. Po dešimties mėnesių gimė Tara. Kol Megė baigė mokslus universitete, pats Konoras baigė karininkų mokyklą. 1972 m. liepą jis išvyko į Vietnamą, kur praleido du metus. Penki mėnesiai po to, kai sugrįžo į tėvynę, prezidentas jį apdovanojo aukščiausiu šalies karininko pasižymėjimo ženklu – Garbės ordinu. Buvęs jo kuopos vadas pakvietė jį dirbti į specialųjį padalinį Vašingtone. Būtent nuo tada prasidėjo apgaulės...
Taigi, kaip jau supratote, Konoras nebus tik eilinis vienišas atskalūnas, o turės žmoną ir dukrą, tad šeimyniniai epizodai bus vienas iš romano akcentų. Tas gal ir tinka knygose apie mafiją, bet tik ne rimtame trileryje. Visa tai man pasirodė, kaip visiška priešingybė, kitam populiariam trilerių rašytojui Frederikui Forsaitui, bei buvo ta silpnoji knygos vieta, traukusi ją į dugną.
Kitas dalykas, tai profesionalumo stoka. Vietoje to, kad Konoras Rusijoje kurtų strategiją ir ieškotų savo plano spragų, jis vaikšto po galerijas, žiūri baletą, lanko miesto aikštę, ar stebi spektaklį teatre. Tas labai tiko Kliftonų kronikos knygose, bet tik ne čia.
Kitas dalykas, tai patys Rusijos prezidento rinkimai. Konoras vyksta nužudyti vieno iš kandidatų, kuris šiai dienai atsilieka, tačiau kuris, jei taptų populiarus, turėtų būti pašalintas. Tas man pasirodė labai juokinga. Juk Rusijos rinkimų baigtis būna žinoma iš pat pradžių. Tas buvo anksčiau, tas yra ir dabar. Tad visas tas šurmulys dėl rinkimų ir laukimas kas laimės, man pasirodė kaip visiškas absurdas. Atrodo lyg rašytojas visiškai nenusimanytų politikoje, kas man pasirodė tiesiog neįtikėtina prisiminus kitus jo romanus.
Kiek įdomiau pasidaro, kai Ficdžeraldas galiausiai sugaunamas ir įkalinamas Rusijos kalėjime. Čia jam įvykdomas teisminis procesas, kurio verdiktas – mirties bausmė pakariant. Tačiau jei manote, kad sąžiningas ir doras žmogus neturės draugų, galinčių jam padėti, labai klystate. Mainais už pabėgimą iš kalėjimo, jis turės atsilyginti mafijai, įvykdydamas pradinį savo misijos tikslą – pašalinti Rusijos prezidentą. Be kita ko Konoras dar turės sugalvoti planą, kaip apsaugoti savo šeimą ir draugus nuo mafijos galvažudžių.
Jei nepažinočiau Arčerio ir nežinočiau ką jis sugeba, pagalvočiau, kad jis visai išsikraustė iš proto. Ištrinkit garsaus rašytojo vardą nuo knygos viršelio, o sakinį „The New York bestselerių autorius“ užtušuokite ir gausite pigų kioskinį romaniūkštį už tris eurus ir 99 centus. Tikrai gėdinga. Jau geriau antrą kartą perskaityti Jano Flemingo, Frederiko Forsaito, ar Roberto Ladlemo knygas.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą