Bond was supposed to be on leave. But SPECTRE leader Tamil Rahani, dying from injuries suffered at Bond’s hand, is determined to make it the holiday to die for. With a price on his head, Bond must evade the world’s greatest assassins in a ruthless game of cat-and-mouse across Europe, while trying to save the lives of the two women who matter to him most, his housekeeper May and Miss Moneypenny. But Bond has been a target before. And when it comes to staying alive, nobody does it better than 007. In Nobody Lives Forever, the fifth in Gardner’s bestselling series, Fleming’s superspy is at the top of his game.
Britų rašytojo Džono Gardnerio romaną „Niekas negyvena amžinai“ (Nobody Lives Forever), galima apibūdinti keliais, labai paprastais žodžiai – „spalvinga kelionė po Europą“. Čia mūsų herojus, agentas 007, eilinį kartą kovos už gyvybę, tik šį kartą tą žodį „kova“, reikės čia suprasti labai, labai tiesiogiai...
Ankstesnėje Džono Gardnerio knygoje „Garbingas vaidmuo“ (Role of Honour) pasirodęs SPEKTRO piktadarys Tamilas Rahani, guli lovoje ir kenčia baisius skausmus. Jo kūnas paralyžuotas, o stuburą baigia „sugraužti“ vėžys. Kaip jau supratote, už tai reikėtų dėkoti Džeimsui Bondui, kuris ankstesniame romane „padėjo“ veikėjui nukristi iš skraidančio dirižablio. Tamilas žino – jam liko nedaug. Tad paskutinis jo noras – pamatyti Džeimso Bondo galvą ant sidabrinio padėklo. Jis pasiūlo 10 milijonų Šveicarijos frankų kiekvienam, kuris atneš Bondo galvą. Dalyvauti gali kiekvienas, nuo paprasto žmogaus, iki visos teroristinės grupuotės. Tačiau pinigus gauti galės tik vienas...
...Tuo metu Džeimsas Bondas atostogauja ir ruošiasi keliauti į Austrija, parsivežti savo namų šeimininkės Mei, kuri pastaruosius kelis mėnesius praleido reabilitacijoje. Kelionės metu agentas 007 užpuolamas kelių nežinomų asmenų, tad Džeimsas pradeda įtarti kažką negero. Įtarimus sustiprina dar ir tai, kad namų šeimininkė Mei, ir tuo metu pas ją buvusi Moneipeni, dingsta. Taigi mūsų herojui tenka ne tik saugoti savo kailį, bet dar galvoti ir apie taip, kaip išlaisvinti dvi svarbias savo gyvenimo moteris.
Taigi šį kartą knygoje mes kovosime ne su vienu piktadariu, o su visa grupe galvažudžių, pradedant Raudonąją brigada, Puerto Riko išsilaisvinimo judėjimo armija ir baigiant Korsikos sąjungos banditais ir SMERSH. Džeimsą Bondą bus pasirengę „parduoti“ visi: ir Austrijos policininkai, ir agento 007 kolegos, ir gerasis daktaras iš klinikos, kurioje gydėsi Mei.
Mūsų veikėjui teks atsišaudyti į jį užpuolusius banditus, vaduotis iš užrakinto kambario, gintis nuo šikšnosparnio vampyro, ir netgi skristi lėktuvu ar plaukti laivu. Savo kelionės metu Bondas aplankys Prancūziją, Šveicariją, Austriją ir net Jungtines Amerikos Valstijas. Visos kelionės metu kartu su Bondu keliaus ir dvi atsitiktai sutiktos moterys. Tai Sjuki Tempesta, mergina, kurią Džeimsas išgelbsti nuo užpuolikų, bei jos draugė Nani Horis. Sjuki Tempesta – karšta ir temperamentinga italė, nešiojanti „princesės“ titulą, bei Nani Horis – pastarosios asmens sargybinė, dirbanti moterų asmens sargybinių organizacijoje. Deja, jos abi yra labiau įkaitės nei pagalbininkės, mat paranojos kankinamam Bondui visur tik ir vaidenasi išdavikai.
Šioje vietoje Gardneris žengia dar toliau ir pasiūlo slaptą pagalbininką, kuris visos knygos metu gelbsti Džeimsą Bondą, žudydamas visus priešininkus už jį. Kas tai? Padėti linkęs didvyris, o gal piktas priešininkas šalinantis konkurentus ir norintis visus premijos pinigus pasiimti sau?
Viskas kaip visad paaiškėja tik knygos pabaigoje, tačiau iki to laiko mes spėjame patirti ne tokį jau ir mažą nuotykį. Iš tikrųjų perskaitęs šią knygą pasijutau dvejopai. Iš vienos pusės čia daug susišaudymų, lenktynių, sprogimų, piktų priešininkų, nuolatinio judėjimo ir netikėtų vingių. Iš kitos pusės, siužetas gal kiek nuvalkiotas ir visai ne „bondiškas“. Kai kurios knygos spragos išvis labai badė akis. Kaip tarkim tai, kad jei sektume veikėjų amžių knygose, tai gerajai tetulei Mei jau turėtų būti virš šimto metų. Kokia ten jau reabilitacija? Tokiame amžiuje reikia džiaugtis jei dar sugebi pats save pamaitinti. Taip pat tas šikšnosparnis-vampyras man pasirodė čia nelabai vietoje, arba tai, kad Bondas romane turi pasikliauti kažkuo kitu, o ne savo paties jėgomis. Romanas stipriai atsigauna, kuomet Džeimsas aptinka Rahani buveinę „Ryklių saloje“. Čia mes atrandame nardymą naktį, ryklius, piramidės formos namą ir, žinoma, patį visa ko kaltininką.
Apibendrindamas pasakysiu, kad knyga yra gera, bet kiek labiau ją pašlifavus, galima buvo gauti tikrą „perliuką“.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą