1955-aisiais Maiklas Korleonė laimėjo kruviną Niujorko nusikaltėlių gaujų karą. Dabar Maiklo tikslas – įtvirtinti savo galią, išgelbėti santuoką ir legalizuoti šeimos verslą. Tačiau savus troškimus įgyvendinti ne taip lengva, vardan tikslų jis privalo stoti į kovą su pavojingu priešu – buvusiu boksininku Niku Džeračiu. O šis, dar dirbdamas Korleonių smogiku gatvėse, studijavo teisę. Maiklo ir Niko šaltasis karas vyks 1955-1962 m., vis persikeldamas tai į Niujorką, tai į Vašingtoną, vėliau Las Vegasą ir galiausiai Kubą. Jis turės didelės įtakos Amerikos galingiausių nusikaltėlių ir jų mylimų žmonių gyvenimui.
Turiu pripažinti, kad jau labai seniai buvau skaitęs M. Pjuzo „Krikštatėvį“. Nuo to laiko, kaip sakoma nutekėjo daug vandens, tad daug kas užsimiršo. Todėl imdamas Mark Winegardner romaną „Krikštatėvio sugrįžimas“, turėjau labai daug abejonių. O kas bus, jei nesusigaudysiu įvykiuose? Kas bus, jei knyga neužkabins? Kas bus, jei ji man pasirodys nuobodi? Ar tai sugadins mano įspūdį apie Korleonių sagą? Klausimai buvo labai rimtai, tačiau visgi nusprendžiau surizikuoti ir dar kartą pažvelgti į Vito Korleonės gyvenimą iš arčiau. Ir pasirodo, kad šioje vietoje likau labai stipriai nuviltas, mat Vitas šiame romane jau yra miręs. Per tokį ilgą laiko tarpą, man visai iš galvos išgaravo, kad Vitas mirė ankstesnėje knygoje, o jo verslą perėmė sūnus Maiklas. Dar blogiau yra tai, kad norint viską suprasti tinkamai, reikia dar pažiūrėti ir bent pirmus du filmus pastatytus pagal romaną. Tikrai liūdna. Tačiau, ei! Nenusiminkime ir duokime šansą kitai kartai – Donui Maiklui Korleonei. Pastarojo užmačios ne ką mažesnės nei jo tėvo. Jis bandė pasiekti taiką, suburti nusikalstamas Šeimas visoje šalyje glaudžiau negu iki tol, tuo pat metu stiprinti ir išplėsti verslo ryšius su Sicilija. Visą tai darant siekti tapti legalia organizacija, be kita ko, imti visiškai kontroliuoti Kubą, įsiskverbti į Baltuosius rūmus ir net į Vatikaną. Taigi istorija pasiūlo kitą veiksmo liniją, tačiau su ne ką mažesniais nuotykiais.
Iš pradžių Maiklas suves visas sąskaitas su šeimos išdavikais, tada ims galvoti apie Korleonių šeimos varžovus, o galiausiai imsis šeimos verslo pavertimu legaliu. Mes pamatysime Maiklo planus įsikurti prie Taho ežero, pamatysime jo viziją išauginti vaikus tikrais amerikiečiais, kurie užaugę galės tapti kuo panorės. Jie galės studijuoti gerame koledže, jiems nereikės palikti šalies dėl jokios priežasties ir tikrai nereikės veltis į tėvo verslo reikalus. Tačiau kad visą tai pasiektų, Maiklui prireiks dar penkerių metų. Po penkerių metų Korleonių šeima bus tokia pat legali, kaip korporacija „Standard Oil“.
Savo planų įgyvendinimui Maiklas pasirenka smogiką Niką Džeračį, kuris netrukus tampa labai pavojingu priešu. Nors jis buvo boksininkas, skolų išmušinėtojas ir smogikas, tačiau dėl savo proto, sugebėjo tapti kai kuo daugiau. Į jį žiūrėjo kaip į didelį bukaprotį, kuriuo galima pasitikėti, bet prireikus nė kiek nesigailint paaukoti, todėl nenuostabu, kad jis anksčiau ar vėliau nusprendė sukilti prieš savo „šeimininką“. Knygoje Džeračis pirma stebės išdavikus ir stengsis sudaryti naujas sąjungas, tada bandys į savo pusę palenkti Čikagą, na o po to seks kerštas – „dantis už dantį“.
Romane rašytojas nepamirš skirti dėmesio ir mirusio Sonio žmonai, bei vaikams. Viena jo dukra Keitė ketino studijuoti Bernardo koledže ir norėjo tapti chirurge, o kita dukra – Frančeska, išsiruošė į Floridos valstijos universitetą Talahasyje ir labiausiai troško pradėti studijas – kad būtų toli nuo namų, savarankiška.
Taip pat rašytojas atkreipia dėmesį ir į Tomą Heigeną, Fredą Korleone, ar Džonį Fonteiną. Jis parodys kuo gyvena šie veikėjai, atskleis jų tamsiąsias puses, parodys jų džiaugsmus ir vargus. Tomas Heigenas tampa milijonieriumi ir Jungtinių Valstijų Kongreso nariu, Fredas Korleone veda Oskaru apdovanotą kinoaktorę Diną Dan, o Džonis Fonteinas po karpų pašalinimo operacijos vėl grįžta į sceną.
Romane daug nuopuolių ir pakilimų, daug smurto, meilės, sekso, susišaudymų, valdžios troškimo, išdavystės, keistų pravardžių ir keiksmažodžių. Nors skaičiau romaną apie mafiją, tačiau šeimyniniai epizodai man pasirodė patys įdomiausiai. Kaip tarkim tada, kai Maiklas nustebina savo žmoną penktųjų vestuvių metinių proga, kai Frančeska atsikrausto į universiteto bendrabutį, ar kai visa Korleonių šeima susirenka švęsti Kalėdų Niujorke. Reikia tik eilinį kartą pagirti rašytojo išmonę, smurtą ir mirtį atskiesti meile ir ištikimybe. Rašytojas lengvai laviruoja skaitytojo jausmais, kur pasibjaurėjimą ir susižavėjimą skiria labai plona linija.
Knygos skaitytojai pabuvos Niujorke, Vašingtone, Los Andžele, Las Vegase ir netgi Kuboje, pasiners į politikos, jurisprudencijos, šou biznio pasaulį, stos į kovą už šeimos ateitį ir saugumą.
Nors rašytojas šiuo romanu visiškai nusikrato Mario Puzo dvasios, o jo paties rašymo stilius man labiau priminė malkų kapojimą nei prozą, aš visgi likau patenkintas ir netolimoje ateityje imsiu skaityti dar vieną Mark Winegardner knygą – „Krikštatėvio kerštas“. Mano nuomone, rašytojas labai puikiai sugebėjo prikelti jau kiek gal primirštus romano „Krikštatėvis“ personažus, suteikė jiems šiuolaikiškumo ir neblėstančio žavesio.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą