Garbė ir Tėvynė – tai ne tušti žodžiai žmogui, praėjusiam gyvenimo mokyklą ir davusiam priesaiką. Pirmojo rango kapitonas Mazūras visiems laikams įsisąmonino, kad privalo didvyriškai iškęsti visus sunkumus ir netektis, negailėti savo gyvybės... Šito jis neužmiršo netgi atsidūręs Lotynų Amerikos tankynėse, pelkėse, apsuptas priešų. Bet kur pasislėpsi nuo švelnios meilės?
Perskaičiau dar vieną „Piranijos“ serijos knygą, šį kart jau paskutiniąją lietuvių kalba. Joje pasakojama apie tai, kaip generolas Glagolevas išsiunčia kapitoną Mazurą ir papulkininkį Kacuba, kartu su KGB darbuotoju Fransua, į Santa Kroče respubliką esančią kažkur Lotynų Amerikoje. Viename iš ežerų, esančiame šalies džiunglėse, nukrito lėktuvas „Česna“. Visi skridę lėktuvo žuvo. Vienas iš lėktuvo keleivių turėjo metalinį lagaminėlį prisegtą prie jo riešo, kurio turinys yra labai svarbus rusų žvalgybai. Mazuras su Kacuba, gavę diplomatinius Rusijos pasus, turės surasti ežerą ir iškelti lagaminėlį. Deja, lagaminėlį tuo pat metu „medžioja“ ir JAV žvalgybos agentai, o dar nepamirškime ir šalies lobių medžiotojų, kurie neįtardami lagaminėlio svarbos, brangius dokumentus gali paprasčiausiai sunaikinti. Taigi mūsų herojų laukia dar vienas nuotykis, šį kart tolimoje šalyje, kitame žemyne...
Apžvelgiant šią knygą, turbūt, pirmiausia reikėtų pakalbėti apie jos veiksmo vietą. Santa Kročė – šalis Lotynų Amerikoje, kurios ekonomikoje labai išvystytas agrarinis sektorius, vario rūdynai, deimantai ir opalai. Buvęs diktatorius, donas Astolfas Greneris, kažkada labai gerai žinoma asmenybė, liaudyje vadintas Numero Uno, iš kiekvienos firmos ir firmelės, netgi mažiausios krautuvėlės ar provincijos degalinės gaudavo iki trisdešimties procentų pelno. Prieš šešiolika metų jį pagaliau nuvertė, o dar po pusmečio sušaudė Karakase. Per tuos šešiolika metų šalis pastebimai suliberalėjo. Paskutiniaisiais metais užsimezgė šioks toks karinis bendradarbiavimas, Rusija jiems pradėjo siųsti kovinius sraigtasparnius, lengvuosius šautuvus ir BMP... Pas juos, beje, yra ir nemaža rusų kolonija, emigravusių baltagvardiečių palikuonys. Daugelis buvusių karininkų trisdešimt ketvirtaisiais dalyvavo Santa Kročės kare su kaimynais, dabartiniais laikais rusų palikuonys valdo tris ketvirtadalius žvejybos laivyno ir žuvies perdirbimo įmonių. Tarybiniais laikais apie tai buvo tylima, tačiau toji bendruomenė yra įtakinga, Dono Astolfo laikais netgi galiojo ypatingas nurodymas: be reikalo prie rusų nekibti, baudžiamojon atsakomybėn traukti tik tada, jeigu iš tikrųjų prasižengė. Bet svarbiausia ką čia reikėtų paminėti, kad šalis Santa Kročė, yra visiškas rašytojo fantazijos vaisius, nors joje nesunkiai galima atpažinti Paragvajaus Respubliką.
Kalbant apie knygos herojus, tai jų jau pristatinėti, turbūt, nereikia. Tai visų galų meistras Kirilas Mazuras, žodžio kišenėje neieškantis personažas, nestokojantis humoro jausmo ir tvirtybės. Papulkininkis Kacuba, geras pirmojo rango kapitono Mazuro draugas, jau ne kartą gelbėjęs pastarojo kailį. Nikolajus Glagolevas, generalinio Rusijos GRU štabo generolas-majoras, apie penkiasdešimties metų, padalinio vadovas, kuriame tarnauja Kacuba ir Mazuras. Donja Estebanija – turtinga Santa Kročės žemvaldė, su kurios paslaptimis Kirilas Mazuras ir Michailas Kacuba susipažino romane „Masalas piranijai“. Taip pat negras Fransua, apie keturiasdešimties metų vyras, buvęs KGB karininkas, nesantuokinis Afrikos princo ir rusų mergelės sūnus. Olga Kareas – vietinės saugumo tarnybos darbuotoja, tolima žuvusios Mazuro žmonos giminaitė ir kt.
Pagrindiniai pavojai su kuriais susidurs mūsų herojai bus trys: pirmiausiai – veiksmo vieta. Nors ir ne pusiaujo tropikai, bet vis vien ne kurortas: nykus užkampis, vietinių gyventojų beveik nėra, kaimanai, gyvatės, mašalai ir pan. Antra – jėgos struktūroms nepriklausantys individai. Kitaip tariant, avantiūristai ir geriljerai (partizanai). Netoli Irupanos yra savavališkos deimantų ir opalų kasyklos. Čia suplaukia, švelniai tariant, savotiški subjektai. Geriljerai – rimtesnis pavojus. Ten jų nėra daug, bet kartais užklysta. Galop trečias, pats rimčiausias pavojus... – amerikiečių žvalgybininkai, žinantys apie lėktuvo katastrofą ir siekiantys to paties tikslo. Šis punktas man pasirodė pats įdomiausias, mat paprastai skaitydamas šnipinėjimo romanus esu amerikiečių pusėje, o skaitydamas šią knygą, buvau priverstas palaikyti rusus, kas buvo kiek neįprasta.
Grįžtant prie knygos siužeto, tai romane mūsų herojams teks priedangos sumetimais lankytis bordelyje, gaudyti viešbučio kambarių šniukštinėtojus, keliauti traukiniu, gintis nuo geriljerų, plaukti garvežiu, slėptis nuo milžiniškos anakondos, kautis dvikovoje, lankytis pas burtininką, sėdėti kalėjime, skristi lėktuvu, nardyti ir t. t.
Knyga yra kupina veiksmo, rusiško humoro, netikėtų posūkių ir, žinoma, meilės. Romanas nenusileidžia ankstesnėms mano skaitytoms rašytojo knygoms, tik gal kiek nervino pakankamai lėta ir užtęsta romano įžanga. Vietoje to, kad mūsų herojai iškart nertų į džiungles ir pavojus, jie iš pradžių susitvarko visus popierius, gauna leidimus ginklams, sudaro komandą, vėliau keliauja traukiniu bei garvežiu ir t. t. Tiesa pasakius, tam tikru momentu lagaminėlio paieškos netgi nustumiamos į šalį, kai mūsų herojams tenka gelbėti vieną merginą iš nelaisvės. O dar nepamirškime krūvos nereikšmingų, bei neįdomių dialogų, kurių čia taip pat netrūksta. Jei palyginčiau šią knygą su, tarkim, Džeimso Bondo romanais, tai pastaruosiuose dialogų yra tiek, kiek reikia siužetui ir nė gramo daugiau. Na o Buškovas, turbūt, yra apskritai žmogus mėgstantis pakalbėti, tad jo knygų herojų kalba apima tiek orų prognozę, anekdotus ar eilėraščius, tiek pamąstymus apie gyvenimo prasmę.
Kaip bebūtų, perskaičiau visas „Piranijos“ serijos knygas lietuviškai ir dabar galėsiu dar vieną rašytoją išbraukti iš savo norimų perskaityti autorių sąrašo. Tas tikrai džiugu, nes sąrašas yra ilgas, o laiko viską perskaityti, kaip visad per mažai.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą