Niujorkas, 1933-ieji. Miestas ir visa šalis nugrimzdę į Didžiąją depresiją. Tuo metu suklesti nusikalstamos šio didmiesčio gaujos (Šeimos), bet artinantis sauso įstatymo pabaigai nenumaldomai artėja ir mūšis, nulemsiantis, kurios iš jų iškils, o kurių laukia žiaurus galas.
Vitui Korleonei nieko nėra svarbiau už šeimos ateitį. Mažiausi jo vaikai Maiklas, Fredas ir Konė lanko mokyklą ir nežino, kuo iš tikro verčiasi tėvas, o įsūnis Tomas Heigenas studijuoja universitete. Daugiausia nerimo Vitui kelia Sonis, jo vyriausias vaikas. Donas Korleonė spaudžia Sonį tapti verslininku, bet nekantrus, nutrūktgalviškas septyniolikmetis nori kitko – žengti tėvo pėdomis ir imtis tikrojo Šeimos verslo.
„Korleonių šeima“ – jaudinantis, subtilus romanas apie tradicijas ir smurtą, ištikimybę ir išdavystę patiks gausiems „Krikštatėvio“ gerbėjams, kurie visada troško dar daugiau, ir supažindins su šia knyga visą naują kartą.
Knygoje pasakojama į Niujorką atvykusio Vito Korleonės istorija, kai jis dar nėra Donas. Dėmesį prikausto įspūdinga Vito gyvenimo Amerikoje pradžia, žmonės, padėję jam iškilti, varžovai bei tuometiniai ir būsimieji priešai. Vitas Korleonė – neturtingas Italijos valstietis, norėjęs užtikrinti geresnį gyvenimą savo šeimai – tačiau sugebėjo tapti įtakingiausios didmiesčio gaujos (Šeimos) Donu.
Šioje knygoje mes susipažinsime su tuo, kaip Sonis pirmą kartą sužinojo kuo verčiasi jo tėvas, pamatysime, kaip Vitas Korleonė statosi namą, regėsime Vito atsiminimuose atgijusios motinos raginimą kalbėti, mat ji nerimaudavo, kad jis tiek mažai kalba. Jo tėvą vakare prie laužo pasakojantį įvairias istorijas, ar brolį besijuokiantį šiam užmigus prie vakarienės stalo. Pamatysime ir liūdnuosius Vito atsiminimus: nešamą tėvo karstą, motiną, klūpančią prie negyvo sūnaus Paolo, šūvius aidinčius iš toli...
Tai bus laikai, kai Tomas studijuos universitete, Sonis turės gerą darbą automobilių taisykloje, o Fredas, Maiklas ir Konė vis dar lankys mokyklą. Knyga parodys tuos ankstyvus laikus, kai Vitas dar tik kūrė planus, kaip gyvens jo vaikai. Tomas taps teisininku ir užsiims politika. Sonis bus pramonės magnatas. Maiklas, Fredas ir Konė buvo dar per maži, kad tėvas numatytų jiems ateitį, bet ateis ir jų eilė. Kiekvienas turės tapti tuo, ko norės Vitas.
Ed Falco Marijaus Pjuzo lūpomis papasakos istoriją, kaip Sonis su bičiuliais vogė sunkvežimį su alkoholių, parodys, kaip Tomas pakliuvo į Korleonių šeimą, kaip vyksta karas tarp mafijos šeimų, ką reiškia būti mafijozo mergina, kas būna, kai įkliūni padaręs nusikaltimą, ar negali apsispręsti ką mylėti.
Tik pradėjęs skaityti šį romaną, buvau labai priekabus ir nepatenkintas. Dialogų man atrodė per daug, kalba sausa, stilius neišskirtinis, siužetas skurdus ir t. t. Bet, manau, buvau toks kritiškas rašytojui Ed Falco tik dėl to, kad Marijus Pjuzas yra išties įstabus rašytojas, o jo kūriniai tai ne tik knygos pasakojančios įvairiomis temomis, tai romanai su siela, o parašyti su meile. Atmetęs visus priekaištus ir nepasitenkinimus, atradau išties gerą ir labai įdomų romaną. Manau, Ed Falco sugebėjo pagauti, kas svarbiausia Korleonės šeimos istorijoje ir, svarbiausia, sugebėjo tai perteikti šioje knygoje įtikinamai. Tai ne vien susišaudymai, vagystės, muštynės ir kitas smurtas. Tai daugiau romanas pasakojantis apie vaikų ir tėvų santykius, apie vyto ir žmonos santykius, apie santykius tarp brolių ir seserų, meilužių ir draugų, tai knyga apie meilę, ryžtą, ištikimybė, drąsą ir nutrūktgalviškumą. Mes kartu su rašytoju keliausime Korleonės šeimos istorija, matysime jų bėdas ir rūpesčius, džiaugsmus ir lūkesčius.
Nors romanas manęs nesužavėjo taip stipriai, kaip paties Marijaus Pjuzo proza, tačiau aš manau, kad šis autoriaus bandymas yra labai vykęs ir įstrigs atmintyje ilgam. Atrodo lyg su kiekvienu sakiniu jis darytųsi vis įdomesnis, o tam tikru momentu net pralaužtų įvertinimo skalės lubas. Jame yra daug šaunių elementų, tarp kurių tikroviški veikėjai, sklandus pasakojimas, nenuspėjamumas, ar įtikinamai pavaizduotas Amerikos Didžiosios depresijos laikotarpis, kuomet galiojo „sausasis įstatymas“. Būtent tada iškilo didžiosios mafijos šeimos, būtent tada Korleonės pradėjo auginti savo galią.
Šiame romane „sausasis įstatymas“ jau eina į pabaigą, tad mafijos sindikatams ir gangsteriams tai yra klestėjimo laikotarpio pabaiga. Viršūnėje išlikti galės tik stipriausias, tad Vitas Korleonė rengiasi didžiajam karui. Dabar kaip niekad anksčiau yra svarbu laikytis kartu ir užtikrinti šeimos saugumą.
Nors romano finalas visiems skaičiusiems originaliąją „Krikštatėvio“ dalį yra nesunkiai nuspėjamas, manau, skaitant šią knygą, lygiai kaip ir skaitant daugumą knygų, svarbus ne galutinis rezultatas (atomazga), o pats skaitymo procesas arba kitaip pati istorija. Ji man pasirodė be galo įdomi ir pilna netikėtumų. Ačiū Ed Falco ir Marijui Pjuzui už galimybę susipažinti su didžiojo Dono ir jo šeimos priešistore. Netolimoje ateityje žadu perskaityti ir Mark Winegardner bandymą įsijausti į įžymųjį Krikštatėvį, tad laukite pratęsimo.
P. S. Nepatariu skaityti mano „Krikštatėvio“ apžvalgos, mat tada dar nebuvau pasiruošęs nei rašytojui Marijui Pjuzui, nei pačiam „Krikštatėvui“ apskritai. Tiesa pasakius norėčiau išvis ištrinti tą įrašą iš puslapio, tačiau to nedarau, mat jis parodo mano, kaip skaitytojo progresą, bei skonio lavėjimą. Pradėjęs nuo pigių Viktorijos laikotarpio romanų, dabar vis dažniau renkuosi psichologinius romanus ir kitus, kiek rimtesnius kūrinius.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą